Maltos arba Suverenus karinis Hospitaljerų Šv. Jono ordinas yra vienintelis pasaulyje Katalikų bažnyčios ir kartu – riterių ordinas. Maltos ordinas tarptautinės bendrijos visuomet buvo pripažįstamas kaip nepriklausomas nuo bet kokios civilinės valdžios. Tai liudija unikalų Ordino identitetą, kokio pasaulyje neturi jokia kita organizacija.

Kaip savo istorijos pradžioje, taip ir dabar, Maltos ordinas vadovaujasi šūkiu „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems“ (Tuitio fidei et obsequium pauperum). Prieš keletą šimtmečių savo pašaukimą Ordinas vykdė aniems laikams būdingomis formomis – kalaviju kovojo su krikščionių priešais ir globojo maldininkus.

Šiandien kova už tikėjimą suprantama kitaip. Maltos ordinas – viena didžiausių krikščioniškų humanitarinių organizacijų, išlaikantis vaikų ir senelių namus, ambulatorijas, ligonines ir prieglaudas ne tik skurstančiuose pasaulio regionuose, bet ir Vakarų šalyse, turintis gerai organizuotą greitosios pagalbos tarnybą. Tikrųjų įžadus davusių vienuolių tėra kelios dešimtys. Likusieji – riteriai ir damos – tarsi garbės nariai, priimami į Ordiną įsipareigojant remti jo humanitarinę veiklą. Maltos ordino vadovaujamose medicinos struktūrose šiuo metu dirba 11 tūkstančių tarnautojų ir 80 tūkstančių savanorių. Būtent savanorišku darbu remiasi visa humanitarinė veikla 140 pasaulio šalių.

Istorija

Senojo riterių ordino pradžia siekia XI amžiaus vidurį, kai Šventąją Žemę lankantys krikščionys įgijo leidimą Jeruzalėje statyti bažnyčią, konventą ir ligoninę, kuri rūpintųsi atvykstančiais piligrimais. Tada susikūrė vienuoliška Šv. Jono bendruomenė, palaikiusi glaudžius ryšius su benediktinais.

Suverenaus karinio Hospitaljerų Šv. Jono Jeruzalės, Rodo ir Maltos ordino gimtadienis yra 1099 metai.

1113 m. vasario 15 dienos bule popiežius Paskalis II patvirtino Šv. Jono ligoninės turėtojų (hospitaljerų) ypatingą statusą, paėmė ją Šventojo Sosto globon. Bendruomenės nariai, davę vienuolinius neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus, įgijo teisę rinkti savo vyresniuosius be pasaulietinio ar bažnytinio įsikišimo. 1120 metais, valdant tėvui Gerhardui, Šv. Jono Krikštytojo bendrija tapo nepriklausoma organizacija ir iki šių dienų savo suverenitetą išsaugojo.

XI–XIII amžiuose vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną prisiimti pareigą ginti ne vien piligrimus, bet ir žemes nuo musulmonų. Tuo būdu Jeruzalės hospitaljerų bendruomenė prisiėmė karines funkcijas ir savąjį „tarnavimo vargšams“ devizą papildė „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Riteriai privalėjo papildomai priimti vienuoliškus tarnavimo, skaistybės ir neturto įžadus, taip tapdami ir kariais, ir vienuoliais.

Pirmuoju Didžiuoju Magistru buvo Raymond du Puy. Jam vadovaujant buvo patvirtintas pirmasis Ordino statutas bei iki šiol naudojama emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, žinomas Maltiečių kryžiaus vardu. Ordinas buvo nepriklausomas nuo kitų valstybių ir nuo Bažnyčios ir sudarytas iš įvairių tautų atstovų. Aukščiausias vadovybės pozicijas taip pat užėmė įvairių tautų riteriai.

Krikščionių teritorijoms ginti reikėjo stipraus laivyno paramos. Palaipsniui jis buvo sukurtas ir ne tik patruliavo Viduržemio jūros vandenyse, bet ir dalyvavo daugelyje garsių jūros mūšių. Tačiau per eilę metų krikščionys buvo stumiami iš tų kraštų. Nepajėgdamas atsispirti žymiai gausesnėms musulmonų pajėgoms, 1291 metais krito Akros miestas – paskutinė krikščionių tvirtovė Šventojoje Žemėje, ir Maltos ordinas buvo priverstas laikinai įsikurti Kipre.

1310 metais, kai Didžiuoju Magistru buvo Foulques de Villaret, Ordinas įsitvirtino Rodo saloje (dabar priklauso Graikijai) ir įgavo teritorinį suverenumą (Šv. Jono ordino riteriai buvo vadinami Rodo salos riteriais). Sala tapo tvirtu krikščionių bastionu Viduržemio jūroje ir ne kartą kovojo su musulmonų kariuomene bei laivynu. Didžiojo Magistro, kuris kartu buvo Rodo princas, valdoma sala-valstybė mezgė diplomatinius santykius su kitomis šalimis, kaldino savus pinigus. Stiprus karinis Rodo riterių laivynas suvaidino esminį vaidmenį ginant krikščionišką Europą nuo musulmonų invazijos, su jo vardu yra susiję daug žymių pergalių Sirijoje ir Egipte kovojant už krikščionybę.

1523 metų pradžioje po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties riteriai buvo priversti pasiduoti ir paliko Rodo salą. Septynerius metus neturėjęs teritorijos, bet nepraradęs suverenumo, ordinas iš imperatoriaus Karolio V gavo leidimą įsikurti Maltos saloje.

Taigi 1530 metais Ordinas gavo Maltos ordino vardą. Buvo keliama vienintelė sąlyga – likti neutraliu galimoje kovoje tarp krikščioniškų valstybių. Per daugiau kaip 250 valstybinio gyvenimo Maltoje metų ordinas, išlaikydamas stipriausią karinį laivyną Viduržemio jūroje, buvo svarbus krikščionių atramos punktas, ginantis Europos šalis nuo islamo ekspansijos.

1565 metais turkai puolė salą, tačiau Maltos ordino riteriai, vadovaujami Didžiojo Magistro Fra’ Jean de la Vallette atlaikė trijų mėnesių apsiaustį. Dabartinės Maltos respublikos sostinė Valeta pavadinta šio magistro vardu. Palaipsniui Šv. Jono ordinui vėl pavyko sukurti vieną stipriausių Viduržemio jūros laivynų Maltiečių riteriai suvaidino esminį vaidmenį istoriniame 1571 metų Lepanto mūšyje, kuriame buvo pakirsta turkų Osmanų laivyno galybė.

Po dviejų šimtų metų Ordino likimas vėl netikėtai pasikeitė. Napoleonas Bonapartas savo Egipto kampanijos metu 1798 metais užėmė Maltos salą. Kadangi Ordino principuose buvo įtvirtinta, kad jis negali kovoti su krikščioniškomis tautomis, ordino riteriai buvo priversti palikti salą. Nors 1802 metais Amjeno sutartimi Ordinui buvo garantuotos jo buvusios valdos Maltoje, tačiau ten sugrįžti Ordinui niekada taip ir nepavyko.

Po laikinų sustojimų Mesinoje, Katanijoje ir Feraroje, 1834 metais Ordinas įsikūrė Romoje, Via Condotti 68 ir Villa Aventine rūmuose, kur jam buvo garantuotas eksteritorialinis statusas. 1879 metais popiežius Leonas XIII atkūrė Didžiojo Magistro postą ir jį prilygino kardinolo rangui.

Romoje Maltos ordinas pilnai grįžo prie savo pirmosios ir pagrindinės – pagalbos vargstantiems veiklos. Tuo tikslu daugelyje pasaulio šalių kūrėsi nacionalinės Maltos ordino organizacijos. Labai daug pagalbos maltiečiai suteikė ligoniams ir vargstantiems Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, vadovaujant Didžiajam Magistrui Fra’ Ludovico Chigi Albani della Rovere (1931–1951). Vėlesniais metais Ordino veikla išsiplėtė į toliausius planetos kampelius ir plečiasi toliau.