Savanoriškas darbas – tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ir politinių įsitikinimų, amžiaus ir sveikatos :

• pasijusti reikalingu kitiems
• Įgyti naujų vertingų įgūdžių ir savybių, naudingų realizuojant savo lūkesčius ir siekiant asmeninės karjeros
• Susirasti naujų draugų
• Išbandyti save naujose situacijose
• Vystyti komunikabilumą,
• Išmokti bendrauti ir dirbti komandoje
• Galimybė neformaliai mokytis
• Išmokti valdyti krizines situacijas
• Įgyti organizacinių įgūdžių
• Išmokti pažvelgti į pasaulį iš kitos perspektyvos.

Maltos ordino pagalbos tarnyba (MOPT) su savanoriais dirba nuo pat savo įsikūrimo 1991 metais. Tik savanorių dėka tapo galimi MOPT projektai visoje Lietuvoje – “Maistas ant ratų”, “Savanoriškos slaugos ir apsilankymų namuose”, Socialiniai Vaikų dienos centrai ir kt.

Maltiečių jaunimo organizacija (jaunieji maltiečiai) – taip pat vien savanoriai. Tai motyvuoti jauni žmonės, matantys savo laisvalaikio prasmę padedant kitiems.

Tapkite mūsų savanoriu! Padarykite savo laisvalaikį prasmingu sau ir kitiems! Jūs tikrai atrasite savęs vertą ir sau įdomią sritį, savanoriaudami mūsų organizacijoje.

Susiraskite ant mūsų svetainėje esančio interaktyvaus Lietuvos žemėlapio savo miestą, spustelkite jį ir pamatysite MOPT vadovo kontaktus tame mieste. Susisiekite su juo ir įsiliekite į mūsų gretas!

Pabaigai spausdiname keletą mūsų jaunojo savanorio minčių apie savanorystę. Jos labai prasmingos, paskaitykite:

“Ar kada pagalvojote, kad mūsų šypsenos ir gera nuotaika gali priversti išlįsti saulutę, pasislėpusią už debesų, ir sušildyti mūsų širdis bei praskaidrinti nuotaiką? Aš tai visada žinojau ir dar kartą spėjau įsitikinti, kad mes galime viską.

Vieną sekmadienio rytą, prisidėjau prie savanorių grupės ir aplankėme vaikus, kurie turi negalią. Pagalvodavau ir anksčiau apie savanorystę tad, kai gavau galimybę prisidėti prie šaunios komandos, net nesuabejojau, tačiau, žinoma, nežinojau ko tikėtis.

Gal buvo truputėlį baisu, nes niekaip negalėjau įsivaizduoti, kokie bus vaikai, ko reikia tikėtis, ar aš sugebėsiu kažką padaryti, ar galėsiu jiems kažkuo padėti. Tačiau visi mano nuogąstavimai buvo bereikšmiai.

Vaikai, mus pamatę, buvo labai patenkinti, daugumą savanorių jie jau pažinojo ir turėjo progą jiems papasakoti savo įspūdžius. Tada išėjome į kiemą, kur žaidėme vaikų pamėgtus žaidimus, o mums žaidžiant ėmė ir išlindo pavasarinė saulė, kuri dar labiau praskaidrino visų nuotaikas.

Po žaidimų buvo suplanuota, kad vaikai galės eiti fotografuoti tai, kas jiems patinka. Tikriausiai dar nesu mačiusi labiau besidžiaugiančių vaikų tokiais paprastais dalykais nei jie. Vaikams taip viskas buvo įdomu, jie taip susidomėjo fotografija, kad net nenorėjo paleisti iš rankų fotoaparatų.

Užfiksavo tokius vaizdus, kurie mums atrodo paprasti ir nykūs, tačiau vaikų akimis ir fotoaparatų pagalba, tai tampo meno šedevrais. O kur dar fotosesijos su draugais!!!

Nesinorėjo skirtis su vaikais ir jų palikti, ypatingai tada, kai mačiau jų džiaugsmą dėl kiekvieno dalyko, jų norą pabūti su savanoriais, pabendrauti ir pasidalinti įspūdžiais. Tikiuosi dar apsilankysiu ten ne kartą ir dar ne kartą išlįs saulutė, praskaidrinti mūsų dienų…”.