Kauno maltiečių savanorė Gražina Senvaitienė apdovanota “Gerumo kristalu”

“Gerumo kristalas“ – Kauno miesto mero apdovanojimas, simbolinis stiklo kristalas su miesto herbu raudoname įdėkle. Tai išskirtinis, tik kartą gyvenime žmogui už gerus darbus Kauno bendruomenės ir Lietuvos labui tenkantis apdovanojimas. Jo negali gauti nei tarnautojas, nei politikas. Kandidatus apdovanojimui siūlo meras, miestiečiai ir visuomeninės organizacijos. Apdovanojimai įteikiami Kauno rotušėje.

Gerumo kristalas

Šiais metais viena iš apdovanotųjų “Gerumo kristalu” – Kauno maltiečių savanorė Gražina Senvaitienė.

Dalinamės “Lietuvos ryto” straipsniu, kuriame pasakojama apie garbingą apdovanojimą gavusią Kauno maltietę.

Maltos maltiečių savanorė, projektų „Maistas ant ratų“ ir „Lankomoji priežiūra namie“ koordinatorė Gražina Senvaitienė pasakojo, kad dėmesio senjorams Kaune labai trūksta.

Ji įsitikinusi, kad dešimtys senolių, kuriuos aplanko maltiečiai, yra tik dalis meilės išsiilgusių senyvo amžiaus Kauno miesto ir rajono gyventojų. Kiti ir toliau kenčia didelę atskirtį.

– Kaip sužinote apie vienišus Kauno senolius? – „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Senvaitienės.

– Apie vienišus senolius mums praneša jų kaimynai, poliklinikų bei ligoninių socialiniai darbuotojai, socialinių paslaugų centras. Dabar lankome 60 senolių Kaune ir 4 rajone. Manau, kad reikalingų pagalbos, namų aptvarkymo ar tiesiog pokalbio yra ir daugiau. Bėda, kad kartais senjorai yra nepatiklūs ir nenori nieko įsileisti.

– – Dėl kokių priežasčių jie vieniši? – Įvairiausių. Kai kurių giminaičiai jau mirę. Pavyzdžiui, lankome vyrą, kurio sūnus ir žmona mirę, o duktė turi rimtą protinę negalią ir jai pačiai reikia priežiūros. Kitos močiutės visi trys vaikai įklimpę į alkoholį, o į mus kreipėsi anūkė, gyvenanti užsienyje. Dar viena močiutė nuo aštuoniolikos metų be kojų. Kol turėjo brolius, seseris, tėvus, jie ja rūpinosi. Dabar nėra kam jos prižiūrėti. Kartais ir pats žmogus atsakingas už savo vienatvę – gyveno netinkamą gyvenimą, giminaičiams sunku jam atleisti. Vis dėlto gaila, kai artimieji atsiranda tik tada, kai senoliai numiršta ir palieka butą geroje miesto vietoje.

– Ko labiausiai trūksta vienišiems senjorams?

– Maisto mes jiems nuvežame. Baisiausia yra vienatvė ir užsidarymas namuose. Kai kuriems esame vieninteliai žmonės, į kuriuos jie dar gali kreiptis. Nuolat juos aplankome, nuvežame maisto, sutvarkome namus. Stengiamės bent du tris kartus per metus juos išvežti į Šiluvą ar į kaimo sodybą. Turime savanorių, kurie groja ir dainuoja. Stengiamės surengti senjorams šventę, kad jie prasiblaškytų, pabendrautų.

– Ugniagesiams gelbėtojams kone kasdien tenka laužti vienišų senjorų butų duris. Būna sutrikusi jų sveikata, kartais – ir užgesusi gyvybė. Ar jums yra tekę senoliams kviesti tarnybų pagalbą?

– Taip. Kai lankome žmones, kurie niekur iš namų neišeina, ir mums niekas neatidaro durų, skambiname arba giminaičiams, arba tarnyboms. Kartą mūsų paprašyta dukra kvietė ugniagesius, rado savo motiną negyvą. Kitąsyk lankėme vieną močiutę, kuri neturi giminių. Aš pati skambinau 112. Atvažiavo ir ugniagesiai, ir policija, ir greitoji. Jos gyvybei pavojus negrėsė. Pasirodė, kad moteris kietai miegojo – supainiojo vaistus ir išgėrė per daug migdomųjų.

– Ar senelių namai būtų išeitis?

– Žmonės neturi pinigų tokiems senelių namams, kuriuose gyvenimo sąlygos geresnės. Jie norėtų gyventi po vieną kambaryje. Bet už gaunamą pensiją negali sau to leisti. Į tuos senelių namus, kurie prieinami už 160–200 eurų per mėnesį, senjorai kraustytis nenori. Kai kuriuos senolius įkalbiname, kad bent keturis šalčiausius metų mėnesius praleistų slaugos ligoninėse. Bet jie per dieną skambina po kelis kartus ir prašo parvežti juos namo. Jiems ten nepatinka. Didžiausia problema, kad senoliai negali oriai nugyventi senatvės.

Grazina

– Ko reikia, kad senatvė taptų ori?

– Reikėtų neabejingos visuomenės. Kartais kaimynai net žinoti nenori, kad šalia gyvena senyvas žmogus. Ar sunku pagaminus maisto užeiti pas kaimyną? Jei ne kasdien, gal bent kas antrą dieną? Tik užeiti ir pašnekinti? Senjoras bent jau žinos, kad yra žmogus šalia, jausis saugesnis. Kai kurie senoliai vengia vaikščioti, nes bijo, pad parvirs ir nebus kas juos pakelia. Kartais senjorai pamiršta kalbėti ar pradeda kalbėti su savimi. Tiesiog neturi su kuo pabendrauti. Per šventes, kai apima ypatingas ilgesys, senolius galima nudžiuginti vos 15 minučių apsilankymu. Jie ilgai tai prisimena ir džiaugiasi. Taip pat reikalingas kitoks tarnautojų požiūris, kad nepasitenkintų pinigų pervedimu, bet ir pasirūpintų žmogumi. Lankome vieną vyrą, kuris gyvena socialiniame būste, teturi vieną koją, gyvena iš 160 eurų pensijos. Artėjant šalčiams pastebėjome, kad vyras visai neturi malkų. Seniūnijoje paaiškino, kad malkoms įsigyti vyrui skiria paramą. Tačiau kaip neįgalus senas žmogus, kuris net telefono neturi, susiorganizuos tų malkų? Jis tuos pinigus vaistams išleido. Radome rėmėją, kuri nupirko malkų ir nuvežė. Tie, kurie dirba socialinį darbą, turi jį dirbti iš širdies, o ne dėl to, kad negavo darbo kur nors kitur. Kalbėjau su vadovais, raginau rimčiau atsirinkti darbuotojus – jie sako, kad nėra iš ko rinktis. Dažnai girdžiu kalbant, kad socialinių darbuotojų atlyginimai yra per maži. Bet pinigai neišspręs visų problemų. Yra žmonių, kurie ir už dabartinius atlyginimus labai nuoširdžiai dirba. Reikia suprasti, kad pinigai yra ne gaunami, bet uždirbami.

– Kokia pensija reikalinga oriai senatvei?

– Sunku pasakyti. Vienam užtenka mažiau, kitam reikia daugiau. Lankome vieną moterį, kuri guli ant patalo, nevaikšto. Dėl didelės negalios ji gauna 500 eurų. Moteris sako, kad gali sau leisti tai, ko reikia. Kitos močiutės sako, kad jei gautų nors 300 eurų, joms užtektų. Mane kartais šokiruoja kompensuojamųjų vaistų kainos. Senjorams kartais reikia primokėti 40–50 eurų per mėnesį už kompensuojamuosius vaistus. Kai pensija – 200 eurų, tai yra didelė našta. Žiemą vos lieka pinigų maistui.

– Kas lemia, kad nemylime senolių? – Meilė įskiepijama arba neįskiepijama šeimoje. Jei tėvai nežiūri savo tėvų, tai ir vaikai to neišmoksta. Reikia nuo pat mažens skiepyti pagarbą vyresniam žmogui. Kaip ir smurtas prieš vaikus, nepagarba senatvei yra meilės stokos pasekmė.

Comments on this entry are closed.