Neįgaliųjų integracijos stovykloje „Judėk laisvai“ gimsta naujų vilčių

Giruliuose 10 dienų neįgalūs jaunuoliai šurmuliavo Maltos ordino pagalbos tarnybos surengtoje stovykloje „Judėk laisvai“. Stovyklos dalyviai tvirtino sugrįšiantys namo susiradę naujų draugų, sustiprėję tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir, svarbiausia, suvokę, kad gyvenimas atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį nesibaigia.

Nauji draugai ir šviesesnės gyvenimo spalvos

Siekdami padėti neseniai negalią patyrusiems jauniems žmonėms, maltiečiai jau trečius metus organizuoja stovyklą „Judėk laisvai“. Stovykloje neįgalūs jaunuoliai skatinami siekti tų pačių tikslų, kurių įprastai siekia negalios neturintieji – sukurti šeimą, realizuoti savo gebėjimus darbo rinkoje, gyventi aktyvų socialinį gyvenimą. Stovyklautojai taip pat mokomi valdyti neįgaliojo vežimėlį, savarankiškai judėti mieste, amatų ar meno – visko, kas skatintų labiau pasitikėti savimi ir grįžti į įprastą gyvenimą. Svarbiausias stovyklos tikslas – sužadinti neįgaliųjų tikėjimą ateitimi.

Prieš dešimtmetį su neįgaliojo vežimėliu „draugauti“ pradėjo Zbignevas Zajenčkovskij. Nesėkmingas šuolis į vandenį pakeitė ne tik jauno vyro, bet ir visos jo šeimos gyvenimą. „Išgirdęs medikų verdiktą, kad daugiau niekada nebevaikščiosiu, nepajutau didelio nusivylimo, pasakiau, kad nuo šiol važinėsiu. Dabar puikiai matau, kad netgi gyvenant sostinėje mano judėjimas vežimėliu labai ribotas. Tokios stovyklos itin reikalingos neįgaliems žmonėms, nes organizatoriai parenka erdves, kuriose galima laisviau judėti vežimėliu. Be to, galime daugiau pabūti gamtoje, sustiprėti dvasiškai ir fiziškai, susirasti naujų draugų, su kuriais bendravimas tęsiamas ir grįžus“, – dalijasi mintimis Zbignevas.

Jam pritaria ir vilnietis Slava Mingėlas, kurio gyvenimas pasikeitė kiek daugiau nei prieš metus. Tą lemtingąją naktį grįžtančio iš Klaipėdos į sostinę vaikino automobilis susidūrė su į kelią iššokusiu briedžiu. „Tik viena sekundė ir mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Iš pradžių buvo labai sunku, kankino niūrios mintys, maniau, kad teks visą gyvenimą gulėti lovoje, tačiau man atsitiesti labai padėjo tėvai, esu jiems be galo dėkingas.

Jau tuomet tėvas pasakė, kad aš privalau gyventi kaip ir visi. Prieš porą mėnesių tėtis nupirko neįgaliajam pritaikytą automobilį, todėl dabar jaučiuosi daug savarankiškesnis. Stovykloje supratau, kad galiu grįžti netgi į darbo rinką. Žinoma, kaip anksčiau, remontuoti automobilių nebegalėsiu, bet sužinojau apie profesinės reabilitacijos programą ir planuoju mokytis naujo amato“, – atviravo pašnekovas.

Nebebijo praeivių žvilgsnių

Dar viena stovyklos dalyvė mažeikiškė Vitalija Stasiulienė iki automobilio avarijoje patirtos traumos pati dirbo su neįgaliais ir pagyvenusiais žmonėmis. Moteris prisimena, kad tuomet – prieš penkerius metus – buvo vaiko priežiūros atostogose, jos berniukui buvo vos devyni mėnesiai. „Sulaukiau pagalbos iš mamos, ji, metusi darbus užsienyje, grįžo padėti man ir sūneliui. Neatstūmė ir vadovė, siūlė pratęsti motinystės atostogas, kol vaikui sukaks treji metai, ir grįžti į darbą, tačiau tuomet man šis pasiūlymas atrodė visiškai nerealus, todėl jo atsisakiau“, – prisimena moteris.

Po avarijos Vitalija dvejus metus neišėjo iš namų, o kai pasiryžo, trikdė praeivių žvilgsniai – juk šalia vežimėlio eidavo ir vaikas. Maltiečių organizuojamose stovyklose moteris dalyvauja jau ne pirmą kartą. Po jų ji jaučiasi drąsesnė, aktyvesnė, nebe taip užgauna nužvelgiantys smalsuoliai. Vitalija stengiasi visur dalyvauti, o žinodama, koks sunkus naujokų kelias, juos palaiko, dalijasi patirtimi. „Tokios stovyklos duoda labai daug, pamačiau, kaip gyvena kiti vežimėliais judantys žmonės, gyvenimą palengvina ir patarimai dėl vaistų, higienos, vežimėlio valdymo“, – džiaugiasi Vitalija.

Instruktorių sėkmės istorijos įkvepia neįgaliuosius

Neįgaliaisiais stovykloje rūpinasi patyrę instruktoriai. Mentoriai ‒ taip pat turintys negalią, gyvenantys visavertį gyvenimą, nors judantys tik vežimėliais. Jie dalijasi patirtimi apie negalią turinčiųjų galimybes, pavyzdžiui, apie gebėjimą keliauti automobiliu,viešuoju transportu, lėktuvu, apsitarnauti, dirbti ir poilsiauti. Mentoriai tampa pagrindiniu autoritetu dalyviams ir savo sėkmės istorijomis įkvepia jaunus neįgalius žmones patikėti savimi.

Kuršėniškis Remigijus Šykšta prieš 16 metų susižalojo dirbdamas statybose. Vyras prisimena, koks tuomet sugniuždytas jautėsi. Pirmą kartą patekęs į panašią stovyklą jis suvokė, kad aplinkui gyvena daug likimo draugų, kurie, užuot užsidarę namuose, vairuoja, studijuoja, keliauja ir pamanė, kad jis taip pat gali visa tai daryti. Grįžęs namo vyras pradėjo mankštintis, iš specialistų mokėsi, kaip padėti neįgaliesiems, o kai įgijo pakankamai žinių ir patirties – tapo stovyklos instruktoriumi. „Stengiuosi padėti. Džiaugiuosi, kai matau, kaip dalyviai sustiprėja, patys pradeda susitvarkyti, daugiau judėti“, – sako Remigijus.

Dar viena instruktorė – šiaulietė Raimeda Bučinskytė po paauglystėje patirtos traumos atsigavo negreitai. Ketverius metus ji praleido sėdėdama namuose ant sofos ir laukdama momento, kada pradės vaikščioti. Gal dar ilgai būtų taip laukusi, jei ne aktyvūs neįgalieji, kurie, sužinoję apie ją, pakvietė į aktyviosios reabilitacijos stovyklą. Jau po pirmosios dienos mergina suprato, kad gali gyventi be mamos pagalbos.

Sunkiausia rasti savanorių

Vienas iš stovyklos organizatorių, klaipėdietis savanoris maltietis Vitalijus Žurkelis sako, kad kasmet pavyksta sukviesti nemažą būrį žmonių. Šiemet stovykloje yra 12 dalyvių, judančių vežimėliais, jiems padeda šeši neįgalūs instruktoriai ir 12 savanorių. Organizatorius tikina, kad stovykla kasmet keičiasi: mokomasi tiek iš patirties, tiek iš klaidų. Šiemet labiau išnaudotos lauko erdvės, sukurta įdomesnė programa: muzikantų pasirodymai, lankymasis muziejuose, sporto, dailės terapijos renginiai, talentų pasirodymai.

„Sunkiausia buvo surasti savanorių. Kreipėmės į kolegijas, universitetus, bet atsiliepė tik keletas žmonių, tad teko prašyti maltiečių iš sostinės pagalbos“, – pasakoja V. Žurkelis. Pasak jo, tokioms stovykloms surengti reikia nemažai laiko ir lėšų, bet viską atperka dalyvių emocijos, šypsenos, suvokimas, kad dalyvavimas jose gali pakeisti neįgalaus žmogaus gyvenimą. Jie išvažiuoja laimingi, susiradę draugų, apsikeitę kontaktais ir, svarbiausia, supratę, kad gyvenimas su neįgaliojo vežimėliu nesustoja.

Irena Dirgelienė

“Lietuvos rytas”

2017 08 30

Comments on this entry are closed.