Vaikas su specialiais poreikiais – ar visuomenė yra pasiruošusi suprasti ir priimti kitokius vaikus?

Kai išgirstame žodžius „vaikas su specialiais poreikiais“, mūsų galvoje ima suktis daugybė įvairių minčių ir asociacijų. Tad, galima teigti, kad terminas „specialiųjų poreikių turintis vaikais“ yra tarsi skėtis, už kurio plačių ir tvirtų rėmų slepiasi daugybė nuomonių ir požymių. Specialių poreikių turinčių vaikus pagal tam tikrus požymius galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes:

–        Turintys fizinę negalią (raumenų distrofija, išsėtinė sklerozė, lėtinė astma, epilepsija ir kt. požymiai)

–        Turintys vystymosi sutrikimų (dauno sindromas, autizmas, disleksija, suvokimo sutrikimai ir kt. požymiai)

–        Turintys elgesio/emocijų raiškos sutrikimų (dėmesio sutelkimo ar nepaklusnumo sutrikimai ir kt. požymiai)

–        Turintys sensorinių sutrikimų (aklumas, silpnaregystė, kurtumas, klausos sutrikimai ir kt. požymiai)

8d8753187329bfbe1ccde976403938a4

Dažniausiai, šeimas, kurios augina specialių poreikių reikalaujančius vaikus, galima suskirstyti į dvi grupes: vieni (net patys to nenorėdami) parodo vaikui, kad jis yra kitoks, o kiti, atvirkščiai, stengiasi įrodyti, kad tam tikra fizinė ar protinė vaiko negalia tikrai nesustabdys jų šeimos nuo pilnavertiško gyvenimo.

Be abejo, tėvų elgesys dažnai priklauso ir nuo pačio sutrikimo pobūdžio bei aplinkos, kurioje jie gyvena. Dėl šios priežasties, labai svarbu užtikrinti, kad specialių poreikių turintis vaikas augtų tinkamoje aplinkoje, nes būtent vaikystėje patirtas santykis su aplinka yra labai svarbus kiekvieno žmogaus tolimesnei raidai.

268ffd39fd943d4e799c5bae3cb83ff0

Medicinos mokslų atstovai, tyrinėdami vaikų vystymosi etapus, išskiria tam tikrus požymius, kurie parodo, kad vaiko vystymosi raida vyksta tinkamai:

Lentelė
Tad kaip reiktų elgtis su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais?

Vyresniame amžiuje bene daugiausiai sunkumų specialiųjų poreikių turintiems vaikams gali sukelti bendravimas su savo bendraamžiais ir kasdieninė aplinka. Visuomenėje vis dar gyvuoja nuostata, jog žmogaus „kitoniškumas“ yra priimamas ir suprantamas tik tada, kai aiškiai suprantama tos išskirtinės savybės priežastis. Tačiau šiuolaikinėje visur skubančioje visuomenėje pastebima tendencija, kad smerkti yra kur paprasčiau nei bandyti suprasti. Tam tikrų kalbos, raidos ar protinių sutrikimų turintys vaikai patiria diskriminaciją net ir mokykloje.

Dažnai patys mokytojai pabrėžia, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai yra atstumiami, jiems sunkiau bendrauti su savo bendraamžiais. Ši neigiama tendencija veikia specialiųjų poreikių turinčių vaikų mokymosi rezultatus, elgseną ir net savijautą. Specialiųjų poreikių turintiems vaikams yra kur kas sunkiau priimti kritiką, pastabas, jie sunkiai susitaiko su bendraamžių požiūriu ir reakcijomis.

Todėl yra labai svarbu:

  1. Suprasti, kokiais sutrikimais (fiziniais ar emociniais) pasižymi vaikas.
  2. Suteikti jam reikalingą pagalbą.
  3. Padėti jam pasijausti visuomenės dalimi.
  4. Neignoruoti vaiko problemų, bet parodyti, kaip galima jas įveikti.
  5. Pasistenkti, kad specialiųjų poreikių turintis vaikas kuo dažniau bendrautų su savo bendraamžiais ar turėtų kitą mėgstamą veiklą.
  6. Nekritikuoti vaiko už blogus poelgius, bet parodykite, kaip kitą kartą išvengti klaidų.
  7. Padėti specialiųjų poreikių turintiems vaikams pažinti ir suprasti savo emocijas ir jomis tinkamai naudotis.

Kiekvienas iš mūsų, prieš teisdamas, žemindamas ir atstumdamas kitą žmogų, turime pagalvoti, jog visi mes be išimčių esame unikalūs. Remiantis Epikteto žodžiais, „Liga yra nelaimė kūnui, tačiau ne laisvai valiai, jei ji pati to nenori. Paralyžius yra kliūtis kojai, bet ne laisvai valiai“.

67e808b2dad98e3024dda9bf60fe1b63

Tad išsilaisvinkime iš savo pykčio, neapykantos ir baimių, priimkime kiekvieną nežemindami jo/jos prigimties. Nebegalvokime, apie kažkieno sugalvotas „normas“ ir padėkime specialiųjų poreikių turintiems vaikams laisvai jaustis kasdieninėje aplinkoje.