“Maistas ant ratų” – tai vienas seniausių Maltiečių projektų, pradėtas 1993 m. Sergantiems, vienišiems seneliams kiekvieną dieną į namus maltiečiai atveža karšto maisto, simboliškai vadinamo sriuba.

Pagalbą skurstantiems seniems žmonėms maistu maltiečiai teikia nuo pat organizacijos įsikūrimo pradžios 1991 metais, tačiau kasdienis karšto maisto išvežiojimas į namus buvo pradėtas kiek vėliau.

Kam vežama maltiečių sriuba, kodėl jos jiems gyvybiškai reikia”

Tai seni, vieniši, ligoti žmonės, kurie jau net nebedrįsta prašyti pagalbos. Įkalinti savo ankštuose skurdžiuose būstuose, prikaustyti prie lovos sunkių ligų, paralyžuoti, jie gali tik tikėtis, kad kas nors atsimins, kad jie dar gyvi.

Tai toli gražu nėra kokie nors asocialūs asmenys, kenčiantys už savo praeities klaidas. Tai buvę mokytojai, inžinieriai ir kitų specialybių darbuotojai, kurių gyvenimą sugriovė sunki liga ar nelaimė. Po jos jie prarado viską – sveikatą, darbą, dažnai ir šeimą. Kam reikalingas paraližuotas invalidas?

Kaip maltiečiai padeda jiems, kodėl ta pagalba jiems yra tokia svarbi?

Visų pirma, tai yra pastovus savanorių apsilankymas pas juos, suteikiant įvairią pagalbą. Nepasikeliantiems iš lovos žmonėms  savanoriai ne tik kasdien atveža karštą maistą, tačiau daugeliui jų taip pat suteikiamas savanoriškas slaugymas, pasirūpinama kitomis būtiniausiomis problemomis.

Projekto “Maistas ant ratų” sudėtinės dalys:

1. Kiekviename mieste, kur vykdomas projektas, formuojama duomenų bazė apie vienišus senukus, kuriems reikia pagalbos. Apie juos maltiečius informuoja savivaldybių socialiniai skyriai, seniūnijų darbuotojai, kaimynai, kolegos iš kitų nevyriausybinių organizacijų.

2. Maitinami ir globojami senukai yra pastoviai lankomi, stengiamasi pagerinti jų gyvenimo sąlygas.

3. Pastoviai kviečiami žmonės, galintys ir norintys savanoriauti projekte.

4. Konkurso būdu yra parenkama visuomeninio maitinimo įstaiga, kuri gamina maistą. Ten kur maltiečiai turi tam tinkamas patalpas ir higieninius leidimus – maistą gamina patys.

5. Užtikriname, kad maistas būtų atvežamas pagal suderintą grafiką – nuolat ir laiku.

6. Organizuojame maisto pristatymą, pasirūpiname automobiliu, kuru.

7. Kai kuriuose miestuose, kur maitiname daugiau globotinių, šiam darbui samdome žmones, nes ne visada savanoriai gali prisiimti pareigą atvežti maistą kiekvieną dieną sutartu laiku.

Daugeliui jų Maltiečių sriuba yra vienintelis šiltas maistas. Žmonės, kurie lanko senukus, dažnai yra ir vienintelis žmogiškas ryšys su aplinka. Ne tik maitiname, bet kartu švenčiame šventes, bendraujame, padedame buityje.

Kaip atrodo apsilankymas pas senukus šio projekto dalyvio, maltiečių vairuotojo Manto Bružo, kasdien vežiojančio karštą maistą beveik šimtui Vilniaus senukų, akimis?

Kas tai per žmonės? Ar jiems iš tiesų reikia pagalbos?, – klausiu Manto.

“Absoliuti dauguma tų, kuriems vežioju sriubą – senukai, virš 80 metų amžiaus, – pasakoja maltiečių vairuotojas Mantas. – Daugiausia jų vieniši, tačiau yra ir šeimų. Visi labai ligoti žmonės, vos pajuda. Privažiuodamas namą, dažniausiai jau matau juos stovinčius prie lango. Jie iš anksto man atrakina duris, paruošia indus sriubos perpylimui iš termoso”.

“Ar jie nori pabendrauti ar tik gauti maistą”

“Be abejo, svarbiausia jiems yra bendravimas, nors karštas maistas irgi yra labai svarbu, nes gyvena labai skurdžiai, – pasakoja Mantas. – Visi nori pasikalbėti, nes esu vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuos jie mato. Dažniausiai tai inteligentiški žmonės, labai kuklūs, supratingi, išsilavinę. Gyvenimo aplinkybės susiklostė jiems taip, kad  senatvėje nebeliko artimųjų, užpuolė ligos. Neretai jie nubraukia ašarą, prisiminę ankstesnius laikus. Nei vienas jų niekada nesitikėjo, kad priklausys nuo svetimųjų paramos”.

Mantas vežioja sriubą kasdien, senukų  butai išsimėtę po visą Vilnių.

“Daug laiko sugaištu kamščiuose, kiemai siauri, prikimšti mašinų. Esu priverstas palikti mašiną toliau ir eiti su termosu į senukų namus. Daugelis jų gyvena senuose namuose, laiptinėse dažnai nebūna elektros, sugadinti kodai, išsuktos lemputės. Tačiau senukų butai dažniausiai švarūs, sutvarkyti, tarp jų nėra girtuoklių ar asocialių asmenų. Ypatinga situacija susiklostė šią žiemą, kai iškrito daug sniego. Į daugelį kiemų pasidarė tiesiog neįmanoma įvažiuoti per pusnis. Sunku suskaičiuoti kiek kiemų turėjau nukasti, stengdamasis privažiuoti prie senukų. Vilniaus komunalinės tarnybos iškritus sniegui tikrai nesugeba laiku nuvalyti sniego.”

Projektas “Maistas ant ratų” Vilniuje veikia daugiau kaip 15 metų. Keitėsi senukai, daugelis jų iškeliavo anapilin.

“Keli iš mano globotinių taip pat mirė per tuos porą metų, kai vežioju sriubą, – pasakoja Mantas. – Man tai visada labai skaudus išgyvenimas. Bendrauji su senuku kaip su artimu žmogumi, žinai jo gyvenimą, problemas ir staiga sužinai, kad jis mirė ir daugiau jo nebepamatysi. Tie žmonės tokie įdomūs, tiek pergyvenę. Ne jų kaltė, kad jų senatvė yra tokia skurdi”

Karštas maistas senukams labai skanus. Jį Vilniuje gamina konkurso būdu parinkta kavinė.

“Dažnai išgirstu pagyrimų maistui, – sako Mantas. – Senukai prisipažįsta, kad patys nesugebėtų tokios pasidaryti. Bendravimas ir karšta skani sriuba – didžiausi jiems dar likę gyvenimo malonumai”.

Dabar “Maistas ant ratų” vykdomas 15 – oje Lietuvos miestų,  2011 metais senukams nuvežta į namus daugiau kaip 108 000 porcijų karšto maisto.

Projektą ateityje numatoma plėsti ir į kitus miestus.