„Grįžusi namo, atsimindavau tuos senelių pasakojimus, verkdavau ir išgyvendavau, lyg visa tai būtų atsitikę su manimi… “: maltiečių savanorė Gražina Senvaitienė apie savo nepamirštamas patirtis.

„Mano savanorystės pradžia pas maltiečius buvo emociškai nepaprastai sunki, netgi nežinojau, ar sugebėsiu tai ištverti, – pasakoja maltiečių savanorė kaunietė Gražina Senvaitienė. – Prisimenu, tik atėjusi savanoriauti prieš septynerius metus, gavau iš Kauno  miesto socialinio paslaugų centro sarašus žmonių, kuriems būtų reikalinga pagalba  (karšta sriuba) ir nutariau juos aplankyti, norėdama suprasti, kaip galėčiau jiems padėti.“

NAUJOS NETIKĖTOS PATIRTYS

Tačiau, pasak Gražinos, tai ką ji patyrė, buvo jai buvo labai skausminga ir netikėta.

„Tada aplankiau daugybę senelių iš to man duoto sąrašo. Žmonių pasitaikydavo visokių. Ir reakcijos taip pat buvo labai skirtingos. Dažniausiai –  didžiulis nepasitikėjimas ir įtarumas. Kai kurie netgi atvirai rėždavo: „ Jus čia pasiuntė valdžia, kad su ta savo sriuba mus visus čia nunuodytumėte ir jiems nereikėtų mums pensijų mokėti!.“

„Vienu metu man atrodė, kad jau daugiau nebegaliu to pakelti, niekam čia tos mano pagalbos nereikia, visi tik stengiasi išsakyti savo susikaupusias nuoskaudas ir pyktį. – prisimena moteris.–- Tikrai nemaniau, kad nusipelniau tokių žodžių, kuriuos girdėdavau. Atėjau pas juos, tik norėdama padėti. Tikrai nenorėjau nieko nei įžeisti, nei pažeminti..“

Gražinos Senvaitienės kelias į savanorystę yra ne visai įprastas. Daugelį metų dirbusi vyriausia finansininke didelėse Lietuvos įmonėse, išėjusi į pensiją kaunietė planavo skirti daugiau laiko sau, vyrui, vaikams ir anūkams, pailsėti ir pakeliauti. Tačiau vyrą užklupo sunki onkologinė liga, kuri pakeitė jos ateities planus. Mirus vyrui, Gražina nutarė neieškoti lengvų kelių, o eiti ten, kur kvietė jos siela…

„Supratau, kad patirti išgyvenimai man buvo duoti ne veltui. Dievas man skyrė juos paruošdamas tikrajam mano keliui – pagalbai kitiems. Supratau, kad tikrai noriu padėti sunkiai gyvenantiems ir sergantiems seniems žmonėms ir tame matau savo gyvenimo prasmę…“

SKAUDŽIOS GLOBOJAMŲ SENELIŲ ISTORIJOS

Pralaužusi pirmuosius nepasitikėjimo ledus, Gražina netrukus patyrė kitą visai jai netikėtą patirtį – ilgai su niekuo nebendravę seneliai jai pradėjo su dideliu pasitikėjimu atsiverti, pasakodavo savo skaudžias, sukrečiančias istorijas, kurios jautrią moterį taip paveikdavo, kad ji verkdavo kartu su jais, kartu pergyvendavo jų gyvenimo negandas, žuvusius arba juos pamiršusius vaikus, skurdą, ligas, baisią vienatvę.

Išsipasakojus savo bėdas, seniems ligotiems žmonėms, labai palengvėdavo, tačiau Gražinai tai buvo sunkiai pakeliama.

„Man tai būdavo tikrai tragedija emociškai,–- sunkiai rinkdama žodžius, atsimena Gražina. – Grįžusi namo, atsimindavau tuos pasakojimus, verkdavau ir išgyvendavau, lyg visa tai būtų atsitikę su manimi… Supratau, kad žmonėms labai reikia tų išsipasakojimų ir atsivėrimų, tačiau nežinojau, kaip galėsiu toliau gyventi, išgirdusi tuos pasakojimus…“

Pasak Gražinos, senukų pasakojimai būdavo dviejų rūšių – apie skaudžias vaikų ir artimųjų netektis, o taip pat apie vaikus, kurie yra gyvi ir sveiki, tačiau skurstanti, serganti ir pagalbos neprisišaukianti mama arba tėtis jiems neegzistuoja ir jie nenori nieko apie juos žinoti…

VAIKAI, KURIE NENORI PAŽINTI SAVO TĖVŲ

„Pasakojimai apie savo tėvų nenorinčius atsiminti vaikus mane ypatingai sukrėtė, – prisimena Gražina.–  Pradžioje tiesiog negalėjau patikėti, kad taip gali būti…Buvau netgi susitikusi su keletu tokių „vaikų“ ir tiesiai paklausdavau jų, ką tokio baisaus ir neatleidžiamo galėjo padaryti jų 90metė sunkiai serganti ir galo su galu nesudurianti mama, kad jie atsisako ne tik ją aplankyti, tačiau netgi ir pažinti.

Jų atsakymai buvo panašūs: „Ji mūsų nemylėjo, todėl ir mums nerūpi kaip ji dabar gyvena…“.

Negalėjau tuo patikėti, nes žinau, kiek daug kiekviena mama duoda savo vaikams – pradedant nuo kūdikystės ir baigiant jų išleidimu į gyvenimą.

Neretai mamos vaikams pašvenčia visą savo gyvenimą ir netgi blogiems draugams juos išvedus iš kelio daug metų lanko juos kalėjimuose, pasiaukojama savo meile traukdamos juos iš alkoholizmo ar narkotikų gniaužtų. “

„Ypač skaudu, kai tenka pačiai matyti tokius nepaprasto vaikų žiaurumo savo tėvams pavyzdžius, – pasakoja Gražina. – Prisimenu, turėjomė senutę, kuri gulėjo paralyžiuota ant patalo, negalėdama sau net atsigerti atsinešti, o gretimame kambaryje gyveno du jos girtuokliai sūnūs, kuriems net neateidavo į galvą pasirūpinti savo mama. Ne kartą pati įvairiomis rankenomis atidarinėjau to buto duris, kai atvažiavusi girdėdavau, kaip mama visu balsu šaukiasi pagalbos, o girti sūnūs net nesugeba atidaryti įeinamųjų durų, kad galėčiau jai paduoti valgyti. Galiausiai pavyko tai senutei išrūpinti vietą slaugos namuose…“

SKAUDŽIOS NETEKTYS, KEIČIANČIOS ŽMONIŲ GYVENIMUS

Pasak Gražinos, jos globojami seni žmonės taip pat pasakoja apie savo asmenines skaudžias netektis, neretai apie savo vaikų tragišką mirtį.

„Išgirsdavau pasakojimus apie siaubingas tragedijas, kurias netgi neįsivaizduodavau, kaip žmogus gali pergyventi. Pavyzdžiui, vienos mano globojamos senutės abi dukterys sudegė per vieną dieną, sprogus dujų balionui. Kitos senutės, likusios našlaite nuo aštuonerių metų, tačiau po ilgų vargų pagaliau sukūrusios šeimą ir pagimdžiusios vaikus, abu sūnus kartu užsimušė tą pačią dieną, važiuodami motociklu… “

Gražina nustėrusi jų klausdavo, kaip galima tokius dalykus pergyventi? Kaip jos atlaikė tokį siaubingą likimo smūgį?

„Viena aš to tikrai nebūčiau pergyvenusi, Dievulis padėjo… “ – dažniausiai sakydavo šios gero veido moterys su didžiuliu skausmu akyse. – Dievas duoda tiek, kiek žmogus gali pakelti… Jūs, Gražinute, žiūrėkite savęs, kad jums viskas būtų gerai o man jau yra, kaip yra…“

IŠMOKTI EMOCIŠKAI ATSISKIRTI – VIENINTELĖ IŠEITIS

Klausantis skaudžių savo globojamų žmonių pasakojimų, Gražinai iš tiesų buvo labai sunku.

„Vaikams apie savo patyrimus nepasakojau, jie būtų manęs maldavę nustoti savanoriauti, – prisimena Gražina. – Tačiau savo seseriai apie savo patirtis ir kančias pasipasakojau ir jos patarimas man labai padėjo.“

„Gražina, pasistenk atskirti savo gyvenimą nuo šių žmonių gyvenimo, nepaisant, kad tai yra  tikrai labai sunku, – patarė jai sesuo. – Tu turi savo gyvenimą ir gali šiems žmonėms labai daug padėti, tačiau tik tuo atveju, jeigu pati neišsibarstysi, nepaskęsi jų kančioje ir neraudosi kartu su jais. Turi būti stipresnė! Tik tada galėsi jiems padėti.“

Šis patarimas labai padėjo.

Tiesa, iki šiol Gražina reaguoja jautriai, jaučia didžiulę užuojautą ir begalinį norą padėti, tačiau stengiasi nepaskęsti svetimose emocijose ir kančiose, neparnešti namo begalinių problemų ir tragedijų, su kuriomis ji susiduria savanoriaudama.

IŠAUGUSI MYLINČIOJE ŠEIMOJE

Vienas iš pagrindinių kertinių akmenų, kurie palaiko Gražiną yra jos trys seserys, vaikai Rūta ir Mindaugas ir keturi anūkėliai.

Gražinos vaikystė buvo labai sunki, privertusi patirti daugybę išgyvenimų.

„Pamačiau savo tėvelį tik jam grįžus iš lagerio, – neslėpdama ašarų pasakoja Gražina. – Man tada buvo aštuoneri metai. Jo nepažinau, nes jį suėmė, kai man buvo pusė metų. „Tai tavo tėvelis! – tarė man mama, rodydama į nepažįstamą vyrą. Tėvelis pakėlė mane ant rankų ir aš tvirtai tvirtai prie jo prisiglaudžiau. Tas mūsų nepaprastai tvirtas ryšys išliko visą mano gyvenimą iki pat jo mirties…“

Gražinos tėvai prasidėjus karui turėjo bėgti iš Kauno į Žemaitiją. Jos tėvas priklausė Šaulių sąjungai, todėl buvo pradėtas sekti. Tačiau ir ten išvykus likimas jos tėvo nepasigailėjo – atsitiktinai jį pamatė kraštietis, kuris nepraleido progos įskųsti. Gražinos tėvas buvo tuoj pat suimtas ir nuteistas kalėti.

„Po tėvelio suėmimo, saugodama mus nuo tremties, mama su trimis mažomis dukrelėmis turėjo slapstytis Kaune, – prisimena Gražina. – Keisdavo vietas: tai slėpdavosi vaikų darželyje, tai pas gimines, tai pas pažįstamus. Taip ir keliaudavome visos keturios…“

Pasak Gražinos, ta begalinė motinos ir sesučių meilė ir rūpestis ja, pačia jauniausia, turinčia vos keletą mėnesių, turėjo didžiulę įtaką visam likusiam jos gyvenimui.

„ Tik dabar suprantu, kaip mano mamai buvo sunku išgyventi su trimis mažomis dukrelėmis tuo baisiu pokario metu, kai vyko trėmimai: kasdien buvo suimami žmonės, kalinamas jos vyras, kai reikėjo kasdien po vis kitas vietas slapstytis, nežinant kas laukia rytoj. Tačiau mamą palaikė jos beatodairiška meilė mums ir ji mums aukojo viską, nežiūrėdama savęs.“

Tėveliui grįžus iš lagerio jis negalėjo gauti darbo pagal specialybę, nes buvo teistas, tačiau svarbiausia, kad liko gyvas, nepražuvo milijonus gyvybių nusinešusiuose gulagų verpetuose… Tėvelis visą gyvenimą išliko man idealu žmogaus, kuris visiems padeda ir nori gero…“

 

VIENATVĖ IR BEGALINIS NORAS BENDRAUTI

„Labiausiai mūsų globojamus senus žmones slegia vienatvė, – pasakoja Gražina. – Atsimenu, kartą nusivežėme grupelę dar galinčių paeiti mūsų globojamų senelių į renginį Pažaislyje. Žiūriu, viena mūsų senutė sėdi, o jos lūpos tik kruta, kruta, kruta… Sunerimau, klausiu, gal kas nors negerai, gal kas atsitiko?

Ne, vaikeli, sako, viskas man gerai… Su savimi kalbuosi ir pati sau pasakoju, kaip čia man gera… Esu visada viena, tai esu įpratusi su savimi kalbėti…

Kaip liūdna, pagalvojau. Juk aplinkui daug žmonių, gali pakalbėti su jais, tačiau nedrįsta, atpratusi, geriau jau pati sau pačiai pasipasakoja kaip jai čia su mumis smagu…“

Gražina dabar yra Kauno maltiečių projekto „Maistas ant ratų” koordinatorė,  turi gražią darnią savanorių komandą, kuri lanko apie 80 vienišų ir sergančių Kauno senolių. Jiems 3 kartus per savaitę savanoriai atveža karštą maistą, o du kartus per mėnesį – maisto produktus. Taip pat reikalui esant veža juos į poliklinikas, ligonines, kartais prireikia pakviesti ir kunigą.

„Ilgai negendančių maisto produktų lauknešėlis, kurį atveža mūsų savanoriai, labai padeda tiems, kurie dar gali patys pasiruošti maistą, – sako Gražina. – Su jų mažomis pensijomis šis lauknešėlis yra tiesiog lobis. Kartais stebiesi, kaip mažai žmogui reikia. Tačiau kartu man visada yra keista, kad šalia gyvenantys kaimynai atkakliai nepastebi šalia gyvenančio ir vos galą su galu suduriančio senolio, niekuo jam nepadeda, nors tai būtų taip nesunku ir žmogiška… Kartais tas žmogus tiesiog badauja, jo šaldytuvas tuščias, tačiau į kaimynus nesikreipia, nes nesitiki gauti pagalbos…“

Pasak Gražinos, vien supratimas, kad šie žmonės nėra vieni ir turi kažką, į ką jie gali kreiptis, jiems yra didžiulė pagalba.

„Visiems mūsų globojamiems žmonėms padalinau maltiečių kalendoriukus, ant kurių stambiomis raidėmis užrašiau savo telefoną, – sako Gražina. – Sakau, skambinkite kada reikės, tikrai atvažiuosiu ir padėsiu. Ir tikrai važiuoju ir padedu, nes žinau, kad niekas kitas  jiems nepadės … netgi artimiausi kaimynai… ir netgi… jų tame pačiame mieste gyvenantys vaikai… “

Lėšos skurstančių ir vienišų senelių maitinimui yra renkamos dabar vykstančioje akcijoje „Maltiečių sriuba 2018” . Maloniai kviečiame prie jos prisijungti savo auka: 1418 – 3 eurai, 1419 – 2 eurai. Didesnė suma – https://maltieciusriuba.lt/

 

Leidinys „MOTERS SAVAITGALIS” Nr. 50

Gruodžio 14 – 20 d.

 

 

 

Comments on this entry are closed.