Maltiečių vasaros stovykla vaikams paliko stiprų įspūdį

Liepos 8-12 dienomis vyko Maltos ordino pagalbos tarnybos vaikų dienos centro vasaros stovykla. Tradiciškai jau keleri metai vaikai su vadovais vyksta į Alytaus rajone esantį Daugų kaimą, kur jų laukia jaukūs ir patogūs nameliai su dušais ir virtuvėlėmis, batutų parkas bei ežeras.

Kelis kartus stovykla vyko ir kitose vietose, tačiau stovyklavietė Dauguose vis traukia sugrįžti. Tiesa, šiais metais buvo gana šalta. Pasak vienos iš vadovių – naktį teko suktis ne tik į antklodes, bet ir į miegmaišius, o vienos mergaitės šlapios kelnės džiūvo tris dienas.

Tačiau vėsus oras nesutrukdė trylikai vaikų ir 5 vadovams (3 darbuotojams ir 2 savanoriams) mėgautis bendravimu ir buvimu kartu, o mažiejo jau dabar linksmai čiauškėdami prie stalo planuoja kitų metų stovyklą ir tariasi, kad „devintas namelis bus mūsų”.

Taigi, kas vyko tas 5 dienas? Atvažiavę liepos 8 dienos popietę, stovyklautojai įsikūrė, užkando ir keliavo maudytis į greta esantį ežerą. Daugeliui vaikų žemesnė temperatūra nesutrukdė maudynėms, jie smagiai laiką leido vandenyje, o vienas kalbintas berniukas sakė, kad stovyklos metu įgijo labai naudingą įgūdį – išmoko plaukti.

Kiekvieną vakarą vykdavo dienos veiklų ir įspūdžių aptarimai, pasisėdėjimai prie laužo, dešrelių ar šašlykų su daržovėmis kepimas bei dainavimas. Tiesiog smagus laiko leidimas kartu.

Tiesa, vaikai nebūtų vaikai, jei iš karto po numatytos programos eitų miegoti. Kiekvieną vakarą jie susirenkdavo į vieną iš namelių, kalbėdavosi, užkandžiaudavo, užtrukdavo iki vėlumos, o tada būdavo sunku keltis į bendrą mankštą pusę devynių.

Kai kas nuo mankštios bandydavo išsisukti pasislėpęs po lova, tačiau budri vadovų akis pamatydavo, kur slepiasi tinginiukai.

Po mankštos – praustis ir pusryčiauti. Stovykloje pusryčius – košę bei sumuštinius, ir vakarienę – kažką kepto ant laužo, gamindavo patys dalyviai. Šilti pietūs būdavo pristatomi iš kavinės.

Antrą dieną vyko Whatansu organizuotas žygis. Reikėjo eiti keliais etapais, ir įvairiu būdu – pavyzdžiui, tylint arba užrištomis akimis. Už taisyklių nesilaikymą reikėjo eiti numatytu maršrutu ne pirmyn, o atgal.

Viena mergaitė netgi juokavo, jog daugiau kelio ėjo atgal, nei pirmyn.

Trečią dieną vyko „Paslaugų namelių” užsiėmimas. Vaikai ir vadovai turėjo sugalvoti, kokia veikla užsiims jų nameliai ir už tai gaus atlygį – saldainių.

Taigi, stovykloje pradėjo veikti grožio salonas ir medicinos punktas, kavinė, taros supirktuvė bei įvairių daiktų nuomos taškas.

Tiesa, pačios veiklos ne visada buvo įgyvendinamos labai tradiciškai, pavyzdžiui, atėjus į medicines punktą su „sužeista ausimi”, būdavo užlipinamas pleistras ant rankos, o kvietimas užeiti ir reklama vyko juokingai apsirengus.

Žinoma, vadovai į šią užduotį pažiūrėjo labai rimtai ir jų kavinė turėjo meniu ir palaipsniui netgi išsiplėtė – lankytojus kvietė prisėsti ne tik viduje, bet ir lauke.

Kartais tekdavo nukrypti nuo plano ir surengti neeilinę šventę. Nepamirštas buvo stovyklos metu gimtadienį šventęs berniukas. Ta proga buvo užsakyti sushi.

Nors viena mergaitė stovyklos neretai prisimindavo, kaip nori šio valgio, tačiau po mažai miegotos nakties nutarė snausti, o prižadinta negalėjo patikėti, kad shushių yra, tačiau nepasivargino atsikelti, todėl jai teko tik sapnuoti šį gardų užkandį

Dar viena pramoga buvo plaukimas vandens dviračiais. Nors po 15 minučių nuo išplaukimo pradėjo lyti, tačiau ši permaina nesutrukdė stovyklautojams visą valandą smagiai skrosti ežero bangas, o uždėta groti muzika dar labiau paskatino džiaugtis ir mėgautis puikiomis akimirkomis.

Ketvirtadienį visi išvyko į gaisrinę. Ten vaikai sužinojo, kaip išvengti nelaimių, o jei jos ištiktų, kaip elgtis ir nepasimesti jų akivaizdoje. Taip pat buvo galima apžiūrėti gaisrininkų techniką, pasimatuoti aprangą, šalmus bei įlipti į gelbėjimo automobilį. Jis taip vaikams patiko, kad jie stengėsi kuo ilgiau laiko užtrukti jį apžiūrinėjant.

Po išvykos vaikų laukė orientacinės varžybos. Vienai mergaitei jos nepatiko, nes jos komanda pralaimėjo, o kita sakė, kad ši veikla labiausiai patiko, nors ieškant užuominų jai teko kristi, tačiau vaikštant buvo prisimintas teritorijos planas ir statinių išdėstymas.

Vyresnieji vaikai paskutinį vakarą buvo pakviesti į karjeros ugdymo užduotį. Žengiant žingsnį į priekį prabėgdavo vis nauji metai ir reikėdavo įvardinti, ką jų metu vaikas veiks, ką norės daryti. Tokia veikla skatino paauglius susimąstyti, kokia yra dabartis ir kas jų laukia ateityje.

Stovykloje taip pat buvo galima žaisti krepšinį ir tinklinį, tačiau vaikai sugalvojo ir savo vasariškų žaidimų, kaip pavyzdžiui, „smėlio karas“, nes „vandens karui“ buvo per šalta. Na, ir žinoma pokalbių pratęsimas nameliuose.

Paskutinią dieną reikėjo ruoštis išvykimui: mankšta, pusryčiai, maudynės ir namelių bei aplinkos tvarkymas. Labai mielas ir netikėtas įvykis buvo susitikimas su atklydusiu į stovyklą ežiuku. Vaikai jam pagelbėjo ir ištraukė kelias įsisiurbusias erkes.

Greitai prabėgo dienos. Tiek vadovų, tiek užklasinė vaikų veikla prisidėjo prie turiningos vasaros. Atsiskleidė stovyklautojų charakteriai, buvo galima labiau pažinti save ir kitus, todėl tapo lengviau spręsti kylančius konfliktus.

Sugalvota, kad nesutarimams išsiaiškinti reikėtų paskirti atsakingus vaikus. Dėvimos raudonos skarelės reiškė, kad tai – konfliktų sprendėjas ir jis gali pagelbėti. Viena mergaitė sakė, kad nors dalyvavo šioje veikloje, tačiau daugiausia nesutarimų ir kilusių pykčių išsprendė jau po „darbo valandų”. O kada kildavo daugiausia nesutarimų? Po vakarienės. Vaikai tardavosi, kuriame namelyje norės nakvoti, nešiodavo daiktus ir žinoma, kartais kažkuo nepasidalindavo. Tada ir reikėdavo tarpininkauti. Na, bet maži pykčiai greitai praeidavo ir vėl vyraudavo linksma ir draugiška atmosfera. O kas padeda sustiprinti draugystę? Smagus veidų išpaišymas dantų pasta arba matiniu lūpdažiu draugui miegant arba linksmų pravardžių sugalvojimas.

Kadangi viena mergaitė persirengdavo bent keturis kartus per dieną, ją vadino Barbe. Vėsiu oru reikėdavo sugalvoti, kaip sušilti, todėl vaikai savo namelių voniose darydavo „pirtį” – leisdavo karštą vandenį ir taip prišildydavo vonios kambarį. Žinoma,  po tokio pašildymo vadovams neretai tekdavo klausytis, jog boileryje nebeliko karšto vandens.

Vaikiški pokštai ir dūkimas, mokymasis paprastų kasdienių įgūdžių, bendrauti ir svajoti – tai stovyklos dvasia. Už gerus darbus bei tvarką nameliuose buvo atlyginama puikia valiuta – saldainiais arba keliavimu į gardumynų parduotuvę. Kas gali būti geriau vasarą puikioje draugijoje!?

Stovyklą didžiąja dalimi finansavo Vilniaus miesto savivaldybė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.


Istoriją parengė Vilniaus maltiečių savanorė Inga Marozaitė

Comments on this entry are closed.