„Vyras miręs. Vaikas miręs. Tėvai išmirę. Brolis miręs. Sesuo mirusi. Nieko neturiu. Vienintelė viena likau.“
„Vyras miręs. Vaikas miręs. Tėvai išmirę. Brolis miręs. Sesuo mirusi. Nieko neturiu. Vienintelė viena likau“, – savo trobelės duris atveria Irena. Močiutei 84-eji, ji pagarbiai priima sriubą ir sako valgysianti po truputį dvi dienas. Taupiai.
„Nu, o ką darysi. Reik gyventi. Vienai sunku. Giminės kitame mieste, kartais paskambina“, – katinėlį glostydama lyg varžydamasi pasakoja Onutė. Jai beveik 90 m., į atneštą sriubą ir duoną močiutė žvelgia su tokia pagarba…
„Nenoriu nei kalbėti. Verkti norisi tuoj… Tai man ta sriubelė yra kaip kažkas. Pati neišsiverdu, viską turiu tik sėdom daryti“, – Regina vos vaikšto nukamuota ligų ir operacijų. Pačiai net bulvę nusiskusti sunku, ne visada ją turi – pusė pensijos iškeliauja vaistams.
Paremkite, kad senelių senatvė būtų lengvesnė:
Ačiū, kad atliepiate senelių istorijas, o savo gerumu prisidedate prie orios jų senatvės.