Jurgita: „Dieve, aš tikiu, kad tu tą mažą grūdelį gali paversti dideliu medžiu, ir noriu, kad tu tai padarytum“
Jurgita Dovalcovienė, Kauno grupės vadovė, maltiečiuose savanoriauja jau 8 metus. Šiandien ji su mumis dalinasi savo savanorystės kelione, vedina tikėjimo. Pasak Jurgitos, kaip ji prasidėjo ir kaip atrodo šiandien – didžiulis skirtumas, tad kviečiame paskaityti labai prasmingą ir atvirą Jurgitos istoriją.
Kaip tikėjimas veda tave veikti savanorystėje?
Kiekvienas iš mūsų, kuris jau yra susipažinęs su Jėzumi, supranta, kad norėjimo būti Jėzaus mokiniu neužtenka. Neužtenka nei savo žinių, nei proto ar pastangų. Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą ir atsiuntė savo viengimį sūnų, kad pažintume, koks jis yra, su tikslu būti panašiam į jį. Bet kaip tai padaryti, kaip išsinerti iš savo žmogiškumo? Kaip tapti panašiam į Jėzų? Atrodytų, paprasta – reikia daryti tai, ką sako Jėzus. Reikia klausyti jo įsakymų, kurių svarbiausių yra šie, cituojant Evangelijos pagal Morkų 12:29–31 eilutes:
29 Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats.
30 Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis!
31 Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį! Nėra didesnio įsakymo už šiuos.“
Nėra įsakymo, didesnio už šiuos du. Žvelgdama į savo praeitį, savanoriauti maltiečiuose pradėjau jau po savo asmeninio susitikimo su Jėzumi, kai buvau apgaubta Dievo gailestingumo ir meilės. Jau mylėjau jį visu savo protu, siela ir visomis jėgomis. Bet visą laiką jaučiau, kad to neužtenka. Svarsčiau, kas yra tas artimas? Tas, kuris namuose? Kuris myli ir kurį myliu aš? Draugai? Kuriems aš patinku ir jie man patinka? Atėjo supratimas, kad artimas yra tas, kuris tuo metu yra šalia tavęs. Ir nesvarbu giminystės ar profesiniai ryšiai, tai gali būti nepažįstamas žmogus. Klausimas – kaip jį mylėti? Jėzaus atsakymas vienas – mokinkis.
Dabar galiu pasakyti, kad Dievas pats parinko maltietišką kelionę. Jis sakė: „Eik mokinkis mylėti, kad mes galėtume toliau būti vienas su kitu“.
Kaip tikėjimas praturtina tavo savanorystę maltiečiuose?
Įdomus pastebėjimas, kad Dievas parenka tokią kelionę, kad daug išmoktume ir ne tik kentėtume. Aš supratau, kad Dievo tikslas buvo man parodyti tikrąją gailestingumo sąvoką, kad ne tik suprasčiau žodžiais, bet ir išgyvenčiau kiekvienoje akimirkoje. Mano savanorystės kelias maltiečiuose buvo labai įvairus. Buvo sudėtingų akimirkų, net kančios pradžioje, bet prisimindama kelionę suprantu, iš kur ta kančia – buvo daug AŠ. Aš dabar padarysiu kažką gero, kažką sukursiu… Pradėjau dalyvauti kitų žmonių gyvenimuose, išgyventi jų sielvartą, netektis, skurdą, vienišumą ir visa tai mane taip augino, kad dabar, kai artimas verkia, aš irgi noriu verkti, man skauda, kai juokiasi – man irgi yra džiaugsmas. Kaip neatgręžti Jėzui nugaros? Galiu nuoširdžiai pasakyti, Jis kiekvieną dieną mane mokina – maldoje ir kelionėje, kad esu be jo niekas, kad viena nieko nepadarysiu. Suprantu, kad mano geri darbai be tikėjimo yra paprasčiausi darbai. Kiekvienas savanoris ateina su gerom intencijom. Jis nori pakeisti pasaulį, kad gėris ir meilė viešpatautų, tačiau, jeigu tai kyla iš jo paties vidaus, nėra santykio su Dievu, jo supratimas apie gera gali būti įvairus – neatskleista tikroji tiesa. Kuomet žmogus dar nepažinęs Dievo, negali suprasti, kas yra tiesa. Tik santykyje su Dievu supranti, kas yra teisinga ir kaip gali padėti – bet jau ne iš savo gerumo indo, o iš neišsenkamo Dievo gerumo indo.
Ar gali pasidalinti stipriausiomis akimirkomis iš savanorystės, istorijomis, kai tikėjimas tapo tavo stiprybės ir vilties šaltiniu?
Vieną iš savanorystės sričių, kurią esu pasilikusi, tai vargstančiųjų lankymą namuose – pirmąją iškvietimo žinutę, kai žmonės skambina pagalbos ir važiuojame įsivertinti poreikius, situaciją, kaip galėtume padėti. Grupėje turiu daug administracinių darbų, bet jie manęs nepapildo. Mane įkvepia žmonių pagalbos šauksmo atliepimas. Matau Jėzaus veidą praktiškai kiekviename vargstančiajame: „Aš neturiu valgyti, esu vienišas – aprenk, pavalgydink mane“. Gali atrodyti, kad matai tik baisumus, sunkumus, bet aš matau patį Jėzų. Istorija, kuria noriu pasidalinti, tai mano pačios savanorystės maltiečiuose kelias, kai supratau, kad mano gėris yra daugiau blogis nei gėris. Atidavusi gėrį į Dievo rankas tampu jo įrankiu ir atlieku gerus darbus savo rankomis, bet vedina Šventosios Dvasios. Dabar jau žinau, kad Dievas mane atsiuntė į maltiečius mokintis pažinti jo veikimo principą. Matant, kaip per žmones, darbus, stebuklus, jis sugeba pakeisti gyvenimus, požiūrį, išbraukti, kas nereikalinga, kartais net ištrinti atmintį, kaip iš baisiausių situacijų yra išeinama į gera, nes būna atsiųsti žmonės, įrankiai, belieka juos paimti ir panaudoti. Tai mano didžiausias atradimas savanorystės kelionėje, kai pradėjau apčiuopti Dievo veikimą ir truputį suprasti, kaip veikia Šventoji Dvasia ir kaip galiu būti tuo įrankiu.
Kaip maltiečių vertybės atsiskleidžia tavo asmeninio tikėjimo kelyje? Pagalba kitam – kas pasikeičia, jei prieiname prie to su tikėjimu?
Kuo dar nuostabi maltiečiuose savanorystė, kad ne tik pats augi, bet gali stebėti, kaip su tavimi kartu auga bendruomenė, šalia esantys žmonės. Mus visus apjungia Maltos ordino moto: „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems“. Aš visąlaik juokauju, kad iš pradžių eina tikėjimo saugojimas, o tik tada pagalba vargstantiems, o ne atvirkščiai. Mano nuomone, svarbu mums kaip bendruomenei garsiai išpažinti savo vertybes, garsiai kalbėti, būti su tikruoju savo veidu, kad būtume atpažįstami kaip bendruomenė, kuri išpažįsta katalikų tikėjimą, kad esame Jėzaus mokiniai. Svarbu išlaikyti šitą mūsų įvaizdį. Atėjusi į maltiečius džiaugiuosi, kad iš tikrųjų radau tikėjimą. Kažin kaip būtų pasikeitusi mano savanorystė, jei būčiau atėjusi į katalikišką organizaciją, bet nebūčiau radusi tikėjimo. Kelionė būtų buvus kitokia, bet džiaugiuosi, kad turime galimybę grupėje augti tikėjime, kiekvieną dieną pasikartodami šį savo pagrindinį šūkį.
Linkiu stabtelti ir pagalvoti, kiek stebuklų yra nutikę jūsų gyvenime, ar tai galėjo būti kažkokio žmogaus darbas, ar tai antgamtinis reiškinys. Jei esate susipažinę su Dievu, bet nežinote jo veido, pasiimkite evangeliją ir paskaitykite apie Dievo sūnų Jėzų. Į savo širdį įdėkite mažą grūdelį tikėjimo ir sakykite: „Dieve, aš tikiu, kad tu tą mažą grūdelį gali paversti dideliu medžiu, ir noriu, kad tu tai padarytum“. Ir Dievas išgirs.
