„Paverskim negalią galia 2025“: stovykla baigėsi, svajonėse jau kitų metų susitikimai
Kasmetinė maltiečių vasaros stovykla, skirta žmonėms su negalia, turi simbolinį pavadinimą „Paverskim negalią galia”. Jis apie savęs įgalinimą, apie bendravimą, kuris keičia mąstymą, santykį, požiūrį į išbandymus. Tai skirta visiems stovyklos dalyviams, neskirstant jų į negalią turinčius ar ne. Čia, Monciškėse prie jūros, visi tampa vienas kitam savanoriais ir pagalbininkais pažinties su savimi kelyje.
Šiemet stovykloje dalyvavo daugiau kaip 60 žmonių iš visos Lietuvos. Kiekviena stovyklautojų diena turėjo savo temą ir tikslą. Saulė nelepino, bet bendrystės šilumos netrūko niekam.
Įsimintina buvo kiekviena diena
Kiekviena stovyklos diena turėjo savo pavadinimą ir numatytą veiklą, bet visos prasidėdavo ryto malda su sese Dalia ir mankšta su Rolandu.
Viena iš dienų buvo skirta kūrybiškumui, kai stovyklautojus aplankė Raudonos nosys Gydytojai klounai: muzika, šokiai, bendri žaidimai. O vakare – komandų protmūšis. Kita diena – kelionė į Jūrų muziejų ir delfinariumą. Tai džiaugsmingų akimirkų diena: jų tikrai netrūko. Andrius iš Kaišiadorių sakė, kad tiek įspūdžių jis per metus nepatiria, kiek patyrė per vieną stovyklos dieną.
Viena svarbiausių stovykloje būna vilties ir stiprybės paieškos kartu diena – piligriminis žygis į Šventąją, šv. Mišios ir agapė kartu. Šiemet, kaip kasmet, kartu pasimelsti atvyko maltiečių kunigas Vytautas Rapalis. Sakydamas homiliją, jis maltiečių savanorius palygino su laivu, o globojamus žmones su inkaru ir padėkojo: „Ačiū, kad jūs esate mūsų inkarai”.
„Lygiai taip jaučiu ir aš: mes laivai turime galimybę surasti savo inkarus. Be jų, nežinia kur dreifuotume ir į kokias uolas atsitrenktume. O inkarai be mūsų negalėtų pamatyti pasaulio platybių. Tai šioje stovykloje, kai drauge keliamės, pusryčiaujame, drauge meldžiamės ir džiaugiamės gamta, mes, laivai, patiriame inkarų grožį, jie sustabdo nuo mūsų pačių lėkimo, kad pradėtume rūpintis paprastais, mažais, žemiškais dalykais, kurie gaivina mūsų sielą: nepamiršti apkabinti, paduoti puodelį, nusišypsoti”, – sako Kauno maltiečių vadovė Jurgita, stovykloje savanoriaujanti jau penktus metus.
Stovykloje visi savanoriai – vienam reikia fizinės pagalbos, kitas stiprus padėti ieškojimų kelyje
Stovykloje labai svarbu bendra veikla ir kiekvieno įgalinimas. Net ir helperių kartais nereikia – žmonės nori būti vienas kitam naudingi. Jei negalia neatėmė kojų, žiūrėk, jau žmogus skuba padėti tam, kuris ne toks greitas, kuris vežimėlyje. Jaunesnis ateina į pagalbą vyresniam. Net patys nežinodami, visi tampa vienas kitam savanoriai. Taip stiprėjama vidumi – žmonės jaučiasi reikalingi, pagalbą galintys ne tik priimti, bet ir suteikti.
Labai visus suartina ir kartu planuojamos veiklos. Paskutinį vakarą, kai vyko pasiruošimas vaidinimams, kiek kūrybinių talentų atsiskleidė: vieni ruošė savo šokį, kiti pantomimos spektaklį, treti savo kūrybos skaitinius. Kiekvieno jų mintis buvo apie draugystę, kurio simbolis bendras namas, išsilaisvinimas iš uždaro rato, apkabinimas šokio metu.
Stovyklos pabaigoje, prisimindami šį talentų vakarą, daugelis jau garsiai svajojo, ką galėtų paruošti kitų metų stovyklai, kokius namų darbus atlikti, kad kitais metais galėtų įdomiau pristatyti savo piešinį, šokį, eilėraštį. Žmonės, skaičiuodami minutes iki stovyklos uždarymo, jau pradeda gyventi viltimi susitikti kitais metais.
Laivas, inkaras ir krantas – trys vieno kelio dalyviai
„Prisimindama kunigo Vytauto mintį apie laivą ir inkarą, dar noriu paminėti krantą – mūsų rėmėjus, visada pasirengusius mus priimti. Be inkaro laivas blaškosi. Be laivo – inkaras negali pažinti pasaulio. Be kranto – jie abu neturėtų kur sugrįžti”, – dėkodama stovyklos rėmėjams mąsto Kauno maltiečių vadovė Jurgita. Ir priduria – gera būtų kasmet globojamus žmones išvežti į tokias stovyklas, kad jie galėtų visus metus vėl laukti, ruoštis ir gyventi džiugiomis svajonėmis, kurios įgyvendinamos tik visiems kartu to siekiant.
