Savanorių dienos proga biuro darbuotojai „pasimatavo“ savanorystės batus
Ankstyvas pirmadienio rytas. Maltiečių centrinio biuro kiemas pilnas pasipuošusių šalikais žmonių. Proga – Tarptautinė savanorių diena, ir šiemet ji dvigubai svarbesnė, nes 2022 m. paskelbti savanorystės ir jaunimo metais. Maltiečių savanorystės procesų ir jaunųjų maltiečių vadovės Neringos Sukauskaitės iniciatyva visi biuro darbuotojai „sušoko į ratus ir į savanorystės batus“. Pasiskirstėme į grupes ir išvažiavome savanoriauti į skirtingas Lietuvos vietas, kad tą dieną vykdant kasdienius įsipareigojimus galėtume pavaduoti savanorius.
Diena buvo intensyvi: garsiai kalbėjome apie tai, ką parodė savanorsytės metai, ką pastebime savo organizacijoje; savanorių reikšmė valstybei; savanorystės metai eina į pabaigą – kas toliau?; lūkestis valstybei, ką daryti, kad savanoriaujančių būtų daugiau. Ne visomis temomis spėta pakalbėti, bet svarbiausia, kad mes, kaip savanoriškos veiklos ekspertai, galime kelti tokius klausimus ir diskutuoti šia tema su visuomene.
O tuo metu biuro maltiečių ekipažai jau pasiekė savanorystės taškus. Pirma grupė vyko į Aukštadvarį ir su grupės vadove Irena Beržiniene lankė močiutes. Pirmas žygis – į parduotuvę senolėms nupirkti produktų už 15 eurų kiekvienai. Už tiek lėšų formuojamas maisto lauknešėlis. O ką gero ir dar šventiško galima nupirkti už tokią sumą? Tikrai labai nedaug. Nei mėsos, nei daugiau vaisių – tiesiog porą apelsinų, pigios dešros, silkės mažą dėželę, duonos, batoną, na, ir Kūčių stalui kisieliaus bei kūčiukų. Bet ir šie produktai patys senolių nepasiekia – juos reikia vežti į toliausius vienkiemius.
Sunkiausia buvo pasiekti senolę Danutę. Nei kelio, nei takelio iki jos vienišos trobelės miškuose. O trobelėje skurdas ir vienišumas. Gražinos Semėnienės, senjorų programų vadovės, nestebino tokie vaizdai – pati savanoriauja ir lanko senus žmones. Tačiau kitos kolegės negalėjo patikėti, kaip močiutė Danutė, buvusi mokytoja, viena tvarko buitį… Bet geriau apie džiuginančius momentus – senolė maltiečius pasitiko kaip draugus, žinojo, kad su jų atėjimu bus pagalbos: prinešta malkų, vandens, išvalyti namai, langai. Taip ir nutiko – moterys tvarkė, kuopė, nešė, švarino. Šventėms Danutės namai ir stalas paruošti. Ir dar prisibendrauta į valias – tai vienišai miškuose gyvenančiai senolei ne mažiau svarbu nei ūkio reikalai. Gražina sako, klausiusi visų tų kalbų ir galvojusi, kokie aukso vertės yra tie maltiečių savanoriai, kokia reikalinga ir fiziškai, ir finansiškai, ir dvasiškai ta senų žmonių ir juos lankančiųjų bendrystė, kokia gyvybiškai svarbi ta pagalba.
Vėliau buvo aplankyta močiutė Janytė – sunkiai vaikštanti, daugiau ant lovos sėdinėjanti senolė. Po tokios savanorystės moterys pas Irena susėdo arbatas – pareflektuoti, kokia buvo ta savanorių diena, kokia jos svarba. Visos pripažino – savanorių veikla yra neįkainojama, pirmiausia žmogiškumo atžvilgiu, kurio nepamatuosi pinigais, antra – be realios pagalbos darbais ir maistu seni žmonės tiesiog neišgyventų.
Kita biuro darbuotojų grupė vyko pas jaunuosius maltiečius į Prienus. Čia pynė Kalėdų vainikus ir pasiskirstę į grupeles kartu su jaunimu keliavo su dovanomis pas senelius. Irmos Lukoševičienės, organizacijos privačių rėmėjų projektų vadovės, komandoje buvo jaunieji Prienų maltiečiai Lukas ir Iglė. Kas skatina jaunimą savanoriauti, lankyti senolius, gal pagalba mamai išplauti grindis yra ne mažiau svarbi nei laikas, skirtas svetimam žmogui? Tokius klausimus Irma aptarinėjo su jaunuoliais, bet, kai kartu pabuvo pas močiutę Onutę, abejonės išsisklaidė – tie vaikai savanoriai kitokie, jie brandesni, jie ramesni: žino, kaip prieiti prie seno žmogaus, kada pasiūlyti įsikibti, kada patylėti ir paklausyti. Kita vertus, jie ne tokie lekiantys – jie būna su senoliu čia ir dabar, jei pina vainiką, tai žino, kad dabar svarbiausia pinti, jei bendrauja su senu žmogumi, tai ir būna su juo. „Mes mieste taip lekiame, kad dažnai mūsų mintyse tik ateities reikalai, vis bandome kažką pavyti, kuo daugiau nuveikti, tikslas visur suspėti, būti geriausiais…, – dalijasi Irma. – O ateini pas Onutę, atsisėdi prie akinančiai balta staltiese uždengto stalo ir sustingsti, taip gera, viskas sulėtėja, pasaulis už durų išnyksta, esi čia ir dabar, atrodo nieko gi daugiau nebereikia, nes tos gilios gražios akys sename raukšlėtame veide tiesiog persmelkia tave ir supranti, kad šį kartą tu tiesiog nesugebėsi tiek duoti palyginti su tuo, kiek gavai…“
Beje, močiutė Onutė jaunuolius pasitiko išskėstomis rankomis: „Čia mano vaikai – čia mano auksai.“ Tuo ir viskas pasakyta!
Kita jaunųjų maltiečių grupelė kartu su Vytaute Lukočiene, projektų ir labdaros koordinatorė, lankė močiutę Barborą. Jaunimas dūksta, išdykauja, plepa, o senolei tai gražiausias vaizdas, kaip sako, akių šviesa. Vytautę džiugino vaikų tikrumas, toks natūralus senatvės priėmimas. „Kalėdų prasmė štai čia, prie to stalo kartu – klegesys, šurmulys, prisiminimų albumai, senos nuotraukos. Net močiutės pasakojimai, kaip ji laidojo vyrą, nebuvo kažkokie skausmingi, tai istorija, kurią jaunimas priėmė natūraliai. Daugiau tokių bendrų susitikimų, lankymų. Reikia, kad tai taptų tradicija. Tai svarbu ne tik senoliams ar vaikams – svarbu man, kad pažinčiau save ir suprasčiau, kad savanorystė yra ne tik apie pagalbą…“
Savanorystės batų „matavimasis“ vyko ir kitą dieną. Biuro darbuotojų laukė kelionė į Kauną, į susitikimą su globojamais neįgaliaisiais. „Ši diena parodė, dėl ko dirbame. Jaudinausi prieš važiuodama pas neįgaliuosius. Ar žinosiu, ką reikia daryti, ar suprasiu, ar neišsigąsiu, ar neiškris ašara. Ir galiu pasakyti, kad susigraudinau tik kartą – iš gėrio, laimės ir šilumos, kurią patyriau su kaupu. Tie mažutėliai, su kuriais šiandien piešėme klasikinės, roko, elektroninės muzikos motyvais, valgėme, žaidėme protmūšį, dainavome ir grojome įvairiais instrumentais, yra didžiausia šviesa, prie kurios šiandien galėjome prisiliesti. Ačiū mūsų savanoriams, kurie juos globoja, ir ačiū mūsų rėmėjams, kurių dėka galime mūsų šviesuliams suteikti pagalbą“, – dienos pabaigoje įspūdžiais dalijosi komunikacijos vadovė Jolita Jankuvienė.
Jolanta Bielskienė, maltiečių globos namų vadovė, sakė šio susitikimo patirtį panaudos savo veikloje, pritaikys senoliams. „Tokių bendrystės dienų reikia dažniau, reikia nerti į nepažintas veiklas, susidraugauti su naujais žmonėmis. Juk esame kaip viena gausi maltietiška šeima – taip pasijaučiau sėdėdama kartu su kauniečiais prie vieno stalo, kartu dainuodama. Atmintin įstrigo vienos močiutės pasakyti žodžiai: „Gyvenu nuo vieto antradienio, kada vykstu pas maltiečius, iki kito. Grįžusi po susitikimo kelias dienas viską apgalvoju, o paskui kelias laukiu kito karto.“ Taigi namo parsivežu draugystės jausmą – esame labai svarbūs vieni kitiems“, – pasakojo Jolanta.
Pabaigai Prienų senolio Petro mintys, kas tie maltiečių savanoriai, kurias iš susitikimo parsinešė Justina Babušytė, regionų vystymo vadovė. „Maltiečiai – tai liaudies pagalbininkai, skurstančių vienišų žmonių užtarėjai, kurie aplanko ir paguodžia, kurie širdį sušildo seneliams ir vienišiems. Ir labai aš dėkingas esu, ir meldžiu Viešpatį Dievą jiems sveikatos, palaimos ir sėkmės gyvenime.“
