Migrantų klausimas – neapykanta nepadės susikalbėti, būkime jautresni
Dieną, kai lankėmės Kabelių ir Druskininkų pasienio užkardose, termometrų stulpeliai rodė apie 10 laipsnius šilumos. Naktį buvo dar vėsiau. Ir labai drėgna. Tokia temperatūra užkardose palapinėse gyvenantiems migrantams iš Pietų šalių yra tiesiog pavojinga sveikatai. Visi kalbintieji pabėgėliai sakė, kad jiems šalta, kad drėgna miegoti. Nors buvo planuota iki spalio pradžios žmones iškelti iš palapinių ir išvežti į ilgalaikio buvimo tam paruoštas stovyklas, bet migrantai kaip neiškeliami iš užkardų, taip neiškeliami.
Anksčiau čia jų buvo daugiau, šiuo metu šeimos ir nepilnamečiai vaikai be tėvų jau perkelti į vietas, kur sąlygos geresnės. Dabar stovykloje liko tik šeimos be vaikų, vieniši vyrai ir vienišos moterys.
Vieniši vyrai Druskininkų užkardoje gyvena didžiulėje palapinėje, kuri yra šildoma dyzelinu, bet temperatūra viduje nėra itin guodžianti: geriausia būnant palapinėje vilkėti žieminius rūbus, bet dauguma vaikšto apsiavę šlepetėmis. Tad pasikvietus žmones pasikalbėti ir padalinti atsivežtų drabužių, ne vienas pirmiausia klausia apie šiltas kojines ir batus.
Kad būtų šilčiau ir žmonės drabužius galėtų pasimatuoti, Kabelių užkardos vadas Donatas Urbelionis mums paruošia kambariuką. Pirmiausia ateina moterys. Viena irakietė, gavusi moteriškų drabužių krepšelį, prašo parodyti, kas atiteks vyrams – rūpinasi, ką gaus sutuoktinis, ar jam tai tiks. Ak, tos moterys – net ir tokiomis sąlygomis stengiasi kontroliuoti…
Stebime merginą, tyliai laukiančią savo eilės. Pakalbinta ji suka akis, kuriose kaupiasi ašaros, ir pasakoja graudžią savo istoriją. Ji 17-metė Ester iš Dramblio Kaulo Kranto. Čia Lietuvoje atsidūrė su broliu dvyniu. Sako, kad jau 2 metus yra pabėgusi iš savo šalies ir tiek pat laiko nieko nežino apie tėvus. Tai Ester kelia nerimą, ji net nežino, kur jų ieškoti, gerai, kad su broliu dviese, vis drąsiau. Apie Lietuvą iki tol, kol juos įsodinę į autobusiuką atvežė į miškus, nebuvo nė girdėjusi. Mergina baiminasi dėl savo ateities ir labai nori susirasti tėvus.
Nedrąsiai į kambariuką įžengia ir 3 Indijos piliečiai. Jie iš Kašmyro regiono, kur buvo persekiojami dėl religijos. Visi trys vyrukai vienu balsu tvirtina, kad jiems čia viskas gerai, kad ir maistas skanus, net ir prieskonių jame netrūksta. Jų religiniai įsitikinimai labai taikūs – neverkšlenti, nesiblaškyti, koncentruotis – tai suteikia vyrams tvirtybės laikytis drauge, būti čia ir dabar, džiaugtis gyvenimu.
Atsiimti drabužių atskuba būrelis irakiečių vyrų. Vienas jų, matosi, gerokai jaunesnis, nepilnametis, kalba tik savo kalba, tad jaunuolio istoriją pasakoja palapinės draugai. Pasirodo, tai 14-metis paauglys, jį į kelionę ieškoti geresnio gyvenimo išruošė šeima. Joje – tėtis, mama ir kelios seserys, tad šeima tikisi, kad vaikinas, vienintelis sūnus, čia Europoje gaus reikiamą išsilavinimą ir padės jiems visiems išbristi iš skurdo. Savo šalyje jis mokslų siekti negalėjo…
Tądien išgirdome daug žmonių istorijų. Džiugino, kad ne visos jos buvo tokios graudžios, kad dauguma buvo nepiktos. Tai žmonių išlikimo pamokos, kai kiekvienas norėjo papasakoti ne tik savo istoriją iš „ten“, bet ir atskleisti savo viltis „čia”.
Į užkardas kartu su mumis vyko ir savanoris medikas iš Santariškių klinikų – Majid. Jis kalba arabų, prancūzų, anglų bei lietuvių kalbomis, tad konsultuoti migrantus galėjo net jų gimtosiomis. Medikas kiekvieno klausinėjo apie sveikatą, pagal poreikį tikrino širdies, kvėpavimo veiklą, analizavo simptomus. Po patikros Majid paruošė apklaustųjų migrantų sveikatos aprašus – jie perduoti medikams, atsakingiems už konkrečias užkardas. Šio gydytojo įgūdžiai ne tik padėjo išaiškinti ligonių simptomų priežastis, bet ir prisidėjo didinant tarpusavio supratingumą.
