Panevėžio maltiečiai: „Mūsų stiprybė – laikas, skirtas kitam žmogui”
Panevėžio maltiečiai – viena pirmųjų grupių Lietuvoje, jau atšventusi savo veiklos 30-metį. Tiksli įkūrimo data – 1993 m. birželio 9 d., kai vyskupo Juozo Preikšo
raštu kunigas Petras Kavaliauskas paskirtas Maltos ordino pagalbos tarnybos Panevėžio grupės steigėju. Veiklos pradžioje savanoriavo 24 suaugę ir 10 jaunųjų maltiečių.
Per 30 veiklos metų maltiečiais savanoriais pabuvo per 300 Panevėžio miesto ir rajono gyventojų. Dar didesnis būrys fizinių asmenų ir organizacijų buvo grupės finansiniais rėmėjais, kad galėtų vykti tiesioginė kasdienė pagalba senoliams, viešosios akcijos miestiečiams, platus socialinis darbas, bendraujant su vaikais ir negalią turinčiais asmenimis.
Kaip klostėsi grupės gyvenimas
Šiandien panevėžiečiams vadovauja Banga Valuškienė, aktyviai savanoriaujanti nuo 2019 m. „Grupės veiklos pradžioje turėjome ne tik maisto senjorams, bet ir slaugos namuose projektą. 1998 m. Panevėžyje savanoriavo kursus baigusios 45 slaugytojos, kurios prižiūrėjo apie 140 slaugomųjų.
Šiuo metu mes kuklesni – globojame 52 žmones. Kai aplankome senolius su sriuba, jie pirmiausia sako: „Sėsk, pakalbėkim”. Ir pokalbis dažniausiai sukasi ne apie bėdas, ligas, o apie gražius prisiminimus. Mes, sveikieji, esame pratę pasiskųsti, padejuoti… Belieka tik semtis iš senolių tos kantrybės ir mokėjimo džiaugtis trumpomis dėmesio akimirkomis”, – pasakoja Banga.
Karas Ukrainoje: jei gali ką pataisyti pasaulyje – taisyk
Pirmomis karo Ukrainoje dienomis į Panevėžį ieškoti prieglobsčio atvyko močiutė Varvara. Maltiečiai pasitiko ją su… sriuba. Senas žmogus prašo pagalbos, stokoja maisto, vadinasi, lekiam pas jį. Dvejus metus viskas buvo gerai – Varvara gyveno mažyčiame, bet saugiame bendrabučio kambarėlyje, maltiečiai ją lankė, padėjo adaptuotis, nusiraminti. Ir staiga netikėta „dovana” močiutės 86-ojo gimtadienio proga – reikia išsikraustyti, nes pastatas parduotas. Pensija – 140 eurų, ką gali išsinuomoti už tokius pinigus.
Panevėžio maltiečiai skelbė: reikia pagalbos. Ir ji kaip mat atsirado. Maltietis savanoris iš Vilniaus Andrius Šimkus apsiėmė dengti Varvaros nuomos išlaidas – močiutė įsikūrė jaukiame vieno kambario bute, iš kurio, tikisi, jau niekas jos neišvarys.
Andrius jautriai sureagavo į močiutės istoriją – netekusi šeimos ir namų rytų Ukrainoje, sulaukusi garbaus amžiaus, atsidūrė viena svetimoje šalyje. Ir čia neteko pastogės – sunkiai suvokiama, ką senas žmogus turėjo išgyventi. Todėl likti nuošalyje jis negalėjo, pats kaip niekas kitas yra matęs karo išbandymus: Andrius yra įkūręs pagalbos Ukrainai fondą „Tryzub”, jo lėšomis perka Lietuvoje automobilius, parengia kelionei ir pats varo į kariaujančią Ukrainą.
„Daug ką reikia pataisyti šiame pasaulyje. Geri darbai yra kaip asmeninė higiena – būtini ir kasdieniai”, – primena Andrius.
Siekia spręsti įvairias socialines problemas
Panevėžio maltiečiai – ne vien apie sriubą senoliams. Kaip vadovė Banga sako, mūsų socialinis požiūris platus: galvojame apie pagalbą ne siaurai ar pavieniui, o plačiau pagal poreikius ir gyvenimo aplinkybes. Panevėžiečiai visad jungiasi prie Lurdo žvakių akcijos, kad nors kelis globojamus žmones su negalia galėtų palydėti į Prancūzijos šventovę.
Šiemet Lurdo piligrimystei ryžosi maltietė Danutė su globojamu Šarūnu. 56-erių vyrui cerebrinis paralyžius nuo vaikystės – gimdymo trauma. Skrydis lėktuvu jam pirmas gyvenime. „Nežinau, ar aš pati būčiau pasiryžusi tokiai kelionei su Šarūnu, nes viskas nauja, daug streso, o Danutė, sužinojusi, kad sūnus apie Lurdą svajoja kaip apie gyvenimo kelionę, pasakė – skrendam”, – pasakoja Šarūno mama Gražina.
Ji apskritai negali atsidžiaugti Danute. Beje, jų draugystė jau siekia 10-metį. „Net kai artimų žmonių prašydavau pagalbos, būdavo, nusuka akis, žiūri į batus ir teisinasi, kad, jei galės, ateis… Danutė ateina be pažadų – mudvi Šarūną mankštiname, viena jau negalėčiau jo pastatyti. Kai buvau susilaužiusi ranką, nieko negalėjau sūnui patarnauti, viską Danutė. O kai į ligoninę teko atsigulti, ji net nakvodavo mūsų namuose – juk Šarūnui pagalbos prireiks. Kas ji mums? Giminė? Ne. Ji maltietė, kaip pati sako. Pasitikim ja ir labai mylim”, – džiaugiasi Gražina.
Maltietiškos istorijos yra daugiau nei tik apie pagalbą
Iš panevėžiečių pasakojimų aišku: maltiečių pagalba – ne apie paslaugas, o apie žmonių santykį, apie buvimą kartu. Ir būtent todėl kiekvienas mūsų, maltiečių, veiksmas, kiekvienas geras žodis senoliui ar tylus padrąsinimas vienas kitam tampa nematomu tiltu, jungiančiu mus visus į vieną bendrystę, kupiną prasmės ir širdies. Ačiū, bičiuliai maltiečiai.
