Pirmoji tarptautinė Lietuvos maltiečių solidarumo misija Nysa mieste, Lenkijoje
Mus pasiekė Lenkijos maltiečių pagalbos prašymas – grėsmingos liūtys siaubia Pietų Lenkijos regionus. Reikia stiprių rankų ir jautrių širdžių. Negalėjome neatsiliepti – maltiečių šeima kviečia.
Lapkričio 22–27 d. Lietuvos maltiečiai vyko į Nysa miestą netoli Vroclavo, kur padėjo vietos maltiečių bendruomenei atstatyti potvynio nuniokotą senelių pensioną. Rugsėjo pradžioje vykęs potvynis per 10 minučių užtvindė pirmą pastato aukštą iki pusės langų, sugadino medicinos įrangą ir pavertė koncertų salę baseinu. Pensione, kuriame gyvena 80 senyvo amžiaus žmonių, 35 jų yra visiškai nejudrūs, situacija buvo kritinė, tačiau, ačiū Dievui, žmonės nenukentėjo.
Tarptautinė Lietuvos maltiečių komanda
Lietuvos maltiečių komandą sudarė 8 žmonės: ilgametis Telšių savanoris Eligijus Gelžinis, Kauno savanoris Paulius Kandrotas, visų mylima, dabar savanorė (buvusių maltiečių nebūna) Neringa Sukauskaitė, ukrainietė paramedikė iš Utenos Olena Drus, Vilniaus lenkų instituto darbuotoja Alicija Kriščiūn, Amerikos lietuvis inžinierius Dean Schenk, vairuotojas iš Panevėžio Arūnas Čebas ir komandos vadovė Violeta Masteikienė, savanorystės procesų vadovė. Visi sakė net nesiaiškinę, kokios tiksliai pagalbos reikės, tiesiog kolegos pakvietė, vadinasi, reikalas rimtas.
Miesto valdžia visus paliko likimo valiai
Atvykusius pasitikę lenkai neslėpė nusivylimo miesto valdžia – prasidėjus potvyniui pensiono gyventojai liko be pagalbos, be nurodymų, kaip evakuotis. Visa laimė – vietos maltiečių būstinė šalia. Jie pirmieji atskubėjo į pagalbą – dviem greitosios pagalbos automobiliais, atlikę daugybę reisų, išvežė žmones, kitus saugiai nugabeno į antrą pastato aukštą. Globojo, ramino, rūpinosi. Pauliui įsiminė pasakojimas, kad maltiečiams net teko pralaužti prieš potvynį suręstas užkardas, kad galėtų išvežti senelius, paliktus likimo valiai.
Lietuvius pasitikusi vietos maltiečių vadovė Malgožata džiugino šypsena, bet jos veide dar matėsi rūpesčio ir nerimo žymių. Nors skubieji potvynio likvidavimo darbai jau buvo baigti, bet sename 17 amžiaus dvare įsikūrusio pensiono patalpų dar laukė remonto ir atnaujinimo darbai.
Jie daugiausia teko komandos vyrams. Merginų svarbiausia užduotis buvo bendrauti su seneliais, sunkiai atsigaunančiais po potvynio sukelto chaoso ir patirto streso. Kalbėjome įvairių kalbų mišiniu – nuo lenkų iki ukrainiečių ir anglų, tačiau tarpusavio supratimą radome širdimi. Net papuošėme ir įžiebėme eglutę, surengėme lietuviškų dainų koncertą
(kažkas iš kažkur gavo gitarą…) ir stengėmės iš naujo kurti namų atmosferą. Neringa prisimena: „Iš pradžių senjorai daugiau laiko leido savo kambariuose, nedrąsiai nužvelgdami mūsų darbus, vėliau vis dažniau ateidavo padėkoti, net patarti. Norėjosi kuo daugiau jiems skirti dėmesio, išsklaidyti baimes ir sugrąžinti tikėjimą.“
Svarbiausia pamoka – draugystė
Mūsų komanda iš Lenkijos maltiečių išmoko svarbią pamoką – nelaimės atveju reikia kreiptis į kitų šalių kolegas. Vokietijos, Šveicarijos ir kitų Lenkijos miestų maltiečiai su specialia įranga atvyko pirmomis nelaimės dienomis, lietuviai atskubėjo tęsti pradėtų darbų. Išdidu priklausyti tokiai vieningai maltiečių bendruomenei. Šeimai, kaip įvardijo išlydėdami lenkai. Beje, pensiono savininkas visus savanorius pagalbininkus nori vasarą, kai bus baigti potvynio padarinių likvidavimo darbai, sukviesti į dvarą ir kartu pasidžiaugti, kad kartu galime įveikti bet kokius iššūkius.
