Inga Filipovič: „gal mano kūnas ir kreivas, bet siela – ne“
Rugpjūčio 2 dieną prasidėjo Maltos ordino pagalbos tarnybos organizuojama vasaros stovykla „Ir vėl drauge“, skirta žmonėms su specialiais poreikiais, kurioje dalyvavus 20 Maltos ordino globojamų neįgaliųjų ir 20 savanorių-padėjėjų. „Smagiausia yra buvimas drauge. Praleidus šiek tiek laiko kartu, suprantame, kad esame panašūs – turime tokius pačius jausmus, poreikius ir svajones. Aš norėčiau, kad žmonės nustotų vieni kitus skirstyti į sveikuosius ir neįgaliuosius“, – pasakoja viena iš maltiečių stovyklos dalyvių Inga Filipovič.
Humoras padeda ištverti iššūkius
Inga fizinę negalią turi nuo vaikystės. Kaip pati Inga pasakoja, neįgaliojo vežimėlis jai atstoja kojas, yra lyg neatsiejama jos kūno dalis – kaip rūbas. Nors moteris beveik nevaikšto, yra itin žemo ūgio, bet, paklausta apie fizinius sunkumus, temą greitai pakeičia. Kaip pati sako: „Mano kreivas kūnas, bet ne siela, todėl visada siekiu į savo negalią pažvelgti per humoro prizmę, ieškoti situacijoje teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, žemas ūgis padeda kelionėse – galiu visiškai išsitiesi ant dviejų šalia esančių sėdynių ir išsimiegoti. Parduotuvėje renkantis kelnes, svarbiausia, kad jos tiktų per liemenį ir sėdmenis, nes ilgį visada reikės trumpinti. Lova niekada nebūna per trumpa, galiu miegoti skersai ir išilgai jos. Koks aukštaūgis gali pasidžiaugti tokiais privalumas?“
Gyvenimas – dovana, kurią reikia branginti
Puikus humoro jausmas ir pozityvus mąstymas Ingai padeda ne tik dorotis su negalios iššūkiais, bet ir įkvėpti kitus. Paklausta, iš kur semiasi tokių jėgų, pašnekovė atsako: „Jei to paklausia šalia sėdintis žmogus, visada parodau pirštu į dangų. Nežinau, iš kur turiu tiek optimizmo. Man yra sakę – geriau pasikartum, bet tokiam žmogui galiu pasakyti tik tiek – ne aš nusprendžiau ateiti į Žemę, ne aš ir nuspręsiu kada man ją palikti.“
Negalia – ne kliūtis scenos menui
Jei aplinkinių paklausite, kokia yra Inga, pirmiausia išgirsite, kad ji labai aktyvi, drąsi, talentinga ir draugiška. Moteris yra profesionali aktorė, vaidinanti tiek teatre, tiek kine. Be to, ji kuria papuošalus, piešia, aktyviai keliauja po Lietuvą ir užsienį. Klausantis Ingos pasakojimo ir patirtų istorijų, greitai prasimiršta, kad ji turi negalią. Inga pasakoja, kad vaidindama ji tarsi pamiršta save, susitelkia į tikslą ir visas jėgas atiduoda, kad išpildytų sugalvotą idėją. „Vienas pirmųjų spektaklių, kuriame vaidinau, buvo „Mažasis princas“. Jame atlikau pagrindinį vaidmenį. Režisierė spektaklio finalui sugalvojo tokią sceną – Mažasis princas, t. y. aš, pasako savo paskutinį monologą, atsistoja iš vežimėlio ir nueina į užkulisius. Aš šiek tiek galiu vaikščioti, tad tokia pabaiga turėjo įkvėpti žiūrovus, tapti įsimintina. Atsimenu spektaklio pabaigoje pakylu iš vežimėlio ir matau, kad nuo mano nosies galo nukrito prakaito lašelis. Tada pagalvojau, kad tai yra pats saldžiausias prakaitas, kuris yra vertas visų mano pastangų“, – sako Inga.
Karantinas pakeitė vasaros planus
Nors pandemija gerokai pakeitė Ingos planus, ji neketina nukabinti nosies. „Karantino metu daugiau laiko skyriau piešimui, gaminau papuošalus, daugiau bendravau nuotoliniu būdu. Labiausiai gaila atšauktos maltiečių kelionės į Lurdą. Šiemet į ją turėjau vykti kaip piligrimė. Todėl labai laukiu stovyklos – tai bus pirma išvyka po ilgo laiko. Laukia smagus laikas ir daug naujų įspūdžių“, – įsitikinusi Inga.
Paremti vasaros stovyklą galite čia. Pasirinkite „Aukojimas kortele“, sumą ir mokėjimo paskirtį „Neįgaliųjų stovyklai“.
Galite aukoti ir į Maltos ordino pagalbos tarnybos (MOPT) sąskaitą LT29 4010 0424 0397 4431.
Dėkojame už jūsų gerumą!
