B. Einars: viliuosi, kad vargstančių bus mažiau, o jiems padedančių – daugiau
Pasak Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje – ar tiesiog maltiečių – prezidento Broniaus Einars, visų pirma buvo troškimas padėti. Po to palengva atėjo sąmoningumas, ką reiškia būti kone tūkstantmetės organizacijos dalimi. O svarbiausi joje – tie, kurie labai atsidavę dirba su seneliais, ligoniais, vargšais, vaikais.
Kalbamės su B. Einars maltiečių piligriminės kelionės Romoje, lydimos vyskupo D. Trijonio ir kun. V. Rapalio, proga, visų pirma apie tai, kokiu keliu jis pats pateko tarp maltiečių.
B. Einars: Visų pirma, laba diena. Sakyčiau, kad mano kelias gana paprastas, paprasčiausias, koks tik gali būti, – kažkas kažkur pakvietė, nuvažiavau, patiko. Ir pasitaikė taip, jog tai buvo Vokietijos maltiečiai, kurie atvyko į Klaipėdą ir ieškojo būdų padėti Klaipėdoje gyvenantiems vargstantiems žmonėms. Mano kolega pasakė – „reikia pagelbėti“. Susiradome projektą, susipažinome su jais ir nusprendėme, jog remsime Caritas senelių namų atstatymo darbus. Tad atsiradau tokiu būdu ir kadangi tuo metu užsienio kalba buvo ypatingai svarbi, o ja galėjau kalbėti ir bendrauti, palengva vis labiau ir labiau tapau maltiečiu. Vieną dieną, prieš maždaug 12 metų, buvo rinkimai į valdymo organus, mane pasiūlė iš pradžių į revizijos komisiją, tada prezidentas paprašė tapti patarėju užsienio reikalams, įsitraukiau į tarptautinę maltiečių veiklą, vėliau – į prezidiumo darbą, o prieš beveik ketvertą metų tapau ir Maltos ordino pagalbos tarybos Lietuvoje prezidentu.
Maltos ordino šaknys siekia viduramžius. Ar jaučiate šį ordino istorinį gylį?
B. Einars: Praėjusiais metais šventėme 30 maltiečių veiklos Lietuvoje metų jubiliejų ir, žinoma, susimąstėme, kaip organizacija per tą laiką plėtojosi. Galima tą laiką padalinti į dvi dalis. Pirma dalis, apie dvidešimt metų, buvo skirta ir orientuota į gautos pagalbos išdalinimą: sėkmingai tai darydavome. Galbūt tos pastangos nebuvo tokios jau ypatingos, nors, žinoma, negalima nuvertinti žmonių pasišventimo tam, ką jie darė. O po to suvokėme, kas mes esame. Pasirodo, net nežinojome, kas tas Maltos ordinas, kokios jo ištakos, ar yra sąsajų su Lietuva. Tiesą pasakius, buvau vienas iš jų ir netyčia pamačiau: palaukite, bet mes Lietuvoje juk turėjome gausybę iškiliausių šeimų atstovų – Radvilos, Sapiegos, Pacai – kurie buvo Maltos ordino riteriai ir damos. Jų buvo, jie vykdė įvairią veiklą Lietuvoje. Ir, žinant istoriją apie Ordino pradžių pradžią 1048 metais, susijusios su pagalba ligoniams ir vargstantiems, supratome, jog privalome susipažinti su savo istorija, supažindinti su ja mūsų savanorius ir tai – supratimas, kas esame, kodėl tai darome – neabejotinai suteikė didžiulį postūmį žmonėms į priekį. Be to, mūsų kapeliono Vytauto Rapalio dėka galėjome nunešti žinutę ir sustiprinti dvasinį aspektą, nes juk mūsų šūkis yra „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstančiam ir ligoniui“. Kai šias dvi grandis sujungėme į vieną, tikiu, kad mūsų maltiečiai žengė didelį žingsnį į priekį savo didžiosiose vertybėse.
Maltiečiai yra katalikiška organizacija ir tuo pat metu visuomeninė organizacija. Kaip bendradarbiaujate su Bažnyčia ir valstybe?
B. Einars: Norėčiau pasidžiaugti abiem aspektais, abiem svarstyklės lėkštutėmis. Visų pirma – nuo pat pirmos dienos Maltos ordino pagalbos tarnybą įsteigė vyskupas J. Tunaitis. Tai buvo jo asmeninė iniciatyva. Su daugybe kitų dvasininkų, mokytojų, gydytojų jis įsteigė Maltos ordino pagalbos tarnybą – taip vadinamuosius maltiečius. Ryšys su Bažnyčia buvo labai glaudus. Ilgą laiką pasigedome ir valstybės dėmesio. Ką galime konstatuoti po 30 metų aktyvios veiklos? Yra du svarbūs momentai. Vyriausybė nevyriausybinį sektorių, tame tarpe ir maltiečius, kurie yra nevyriausybininkai, nors iš tiesų esame tarpinė grandis, pripažįsta vis labiau, nes mes gebame padėti valstybei spręsti tiek socialines, tiek svarbias kitas problemas. Ir ji leidžiasi į diskusijas. Bet, ko gero, svarbesnis yra santykis su Bažnyčia, kuris niekada nenutrūko, bet stiprėjo ir dėl to 2016 metais Lietuvos Vyskupų Konferencija, maltiečius pripažinus geriausia katalikiška nebažnytine organizacija Lietuvoje, paskyrė vyskupą Darių Trijonį maltietiškos veiklos globėju.
Vienas iš mūsų valdančiojo prezidiumo narių privalo būti kunigas – šiandien tai kun. Vytautas Rapalis. Tad turime ir vyskupą, ir kapelioną. Todėl dvasinis ugdymas eina sklandžiai per įvairias organizacijos grandis. Ir dabartinis atvykimas į Romą yra dar vienas iš tų motyvuojančių faktorių. Atvyko beveik trisdešimt žmonių, kurie yra labai pasišventę maltietiškai veiklai. O Romoje turime ir katalikybės lopšį, ir Maltos ordino lopšį, kadangi joje jau 200 metų yra Ordino centrinė būstinė.
Apžvelgėme tai, ką turite dabar. O ko norėtumėte turėti po dešimties metų?
B. Einars: Labai provokuojantis klausimas! Turbūt tam, kad ryšys tarp Lietuvos ir Maltos ordino stiprėtų, būtų gražu, jei galėtų atsirasti Maltos ordino asociacija arba tikrieji nariai. Tai pridėtų svorio tiek dvasine, tiek organizacine prasme tuose darbuose, kuriuos darome. Manau, kad šie darbai yra be galo svarbūs: pagalba vargstantiems, senoliai yra viena iš mums svarbiausių grupių, turime 30 metų jubiliejaus proga atidarytus pirmuosius senelių namus. Ir labai viliuosi, kad po dešimties metų tokių senelių namų bus daugiau. Šiandien turime šešiolika vaikų dienos centrų, kuriuose rūpinamės vaikais: tikiuosi, kad jų turėsime daugiau.
Turime neužmiršti svarbiausio: ne aš, kaip maltiečių prezidentas, ne prezidiumas ar generalinis sekretorius esame svarbiausi. Svarbiausi yra mūsų savanoriai, kurie kasdien atlieka nuostabų ir gražų pagalbos vargstančiam ir ligoniui darbą. Tikiuosi, kad ateityje Lietuvoje bus mažiau vargstančių žmonių, nei šiandien, kai apie 20 procentų žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos, o savanorių, norinčių ir gebančių prisidėti prie gerų darbų, padaugės.
Privačioje audiencijoje jus priėmė popiežius Pranciškus ir turėjote galimybę pasidalinti keliomis mintimis.
B. Einars: Trūksta žodžių apsakyti džiaugsmą, kurį patyrė visa mūsų grupė, sužinojusi, kad turėsime ne tik Mišias Lietuvių koplyčioje Šv. Petro bazilikoje, bet ir esame pakviesti į susitikimą su Šventuoju Tėvu. Žinutė, kurią iš jo išgirdome, dėl kurios jis taip mielai panoro susitikti su lietuvių maltiečiais, – prisiminimai iš 2018 metų vizito Pabaltijo kraštuose, Lietuvoje, ypač didelis įspūdis liko iš KGB muziejaus. Ten jis pajuto didžiulę kančią, kurią patyrė visa mūsų tauta, visi ištremtieji į Sibirą – lietuviai, vokiečiai, ukrainiečiai, lenkai. Tai tiesioginė alegorija to, kas šiandien vyksta Ukrainoje: daugybė žmonių patiria skurdą, negandą, patyčias ir kitus dalykus. O maltiečiai yra tie, kurie rūpinasi tais žmonėmis: esame tam, kad padėtume vargingiausiems žmonėms. Ir tai buvo popiežiaus žinutė: jis džiaugiasi, kad darome tuos darbus, kad rūpinamės kitais. (RK / Vatican News)
