Maltiečių įkurtuose senjorų dienos centruose nebelieka vienatvės
Egidijaus Knispelio nuotrauka
Vėsus rytas. Mediniame Viduklės senosios klebonijos name šilta. Kazys pakūreno. Kad susirinkusioms moterims būtų jauku. Mažo miestelio mažų žmonių dideli reikalai čia vyksta – renkasi močiutės į maltiečių įkurtą dienos centrą. Ir čia jas atveda didžiausias pagyvenusių žmonių priešas – vienatvė.
Albina: „Dabar čia visas mano gyvenimas, net televizoriaus nebereikia”
„Lankau senjorų centrą nuo pat įkūrimo. Jau 13 metų našlė. Vaikai atskirai. Dabar čia visas mano gyvenimas. Net televizoriaus namie nebereikia – jau metai kaip sugedęs. Nepasigendu visai – laiko neturiu. Noriu į centriuką susitikti su moteriškėm. Anksčiau daržiuke po langu gėles auginau sau, net pasidžiaugti neturėjau su kuo. Dabar auginu, kad čia atsineščiau, papuoščiau, – žemaitiškai pasakoja Albina.
Albinai 75-eri. Į senjorų centrą ji atvažiuoja keturračiu. „Nevairavau mašinos niekad, bet va nuo 70 metų užsėdau ant motociklo. Mano skuteris. Dabar mandrai važinėju, kartais ir palakstau. Į kapinių tvorą buvau įlėkusi… Nors iki tol visai nekokia buvau – net ant dviračio jau nesėdau, tik varina galėjau su juo, terbą pasikabinusi. Kaimo jaunimas ant mūsų pyksta, kad gatvės ne tik jiems priklauso – negali smarkiau pagazuoti, reikia saugotis, kad kokia senikė su motociklu iš už kampo neišlįstų.“
Albina senjorų centrą vadina didžiausia laime. „Kai tik įsikūrėm, miestelio gyventojai burbėjo – kas čia vyksta, ko visos kaimo našlės ten lekia. Dabar taip gerai, antrus namus čia turim. Bažnyčia šalia – ji mums savesnė už visas pasaulio katedras, juk čia Dievas arčiausiai. Meldžiuosi: tegul jis duoda stiprios sveikatos mūsų vadovei Gerdai, kuri čia mus našles atvedė.“
„Jei ne tos geležinės kojos, niekur iš namų nepajudėtų“
Viduklės maltiečių vadovė Gerda Visockienė pasakoja, kaip atsirado Viduklėje senjorų motociklų mada. Pirmąjį keturratį vienai močiutei atvežė giminaitė, dirbanti Vokietijoje. Visos išbandė – pasirodė, puiki išeitis sunkiai judančioms senjorėms. Čia gali būti jų kojos nuvykti į parduotuvę, centriuką, bažnyčią.
Ir tada Gerda nusprendė: reikia maltiečių globojamoms moteriškėms tokio motociklo. Viena dėl per didelio svorio beveik iš namų neišeina, kita su lazdele tik iki kiemo vartelių nulinguoja. Bus joms galimybė judėti ir atvažiuoti į dienos centrą. Taip antras Viduklės motociklas, Gerdos prašymu, vienos užsienio lietuvės padovanotas atsirado prie maltiečių centriuko. „Dabar pasikeisdamos su tom geležinėm kojom visur nulekia. Vis juokauju, kad reiks moteriškėms ir garderobą keisti – odinius drabužius pirkti. Patinka joms, akys blizga“, – linksmai pasakoja Gerda.
Šiandien visų miestelio senelių siekiamybė – turėti savo skuterį. Jubiliejų proga jie vaikų ir anūkų prašo jokių dovanų nepirkti, o geriau susidėjus kokį padėvėtą keturratį ar triratį padovanoti. Padovanoti kojas.
Danutė: „Jau seniai svajojau, kad gerai būtų visoms našlėms sueiti“
Danutė tikra vidukliškė – čia gimusi, augusi, šeimą su vietiniu sukūrusi. Dabar viena. Tai laukia susitikimų dienos centre kaip atlaidų. „Grįžtu penktadienį ir pradedu laukti antradienio, kai vėl lėksiu į centriuką. Žinoma, su motociklu. Jis 25 kilometrus per valandą lekia. Gerai dabar“, – šmaikštauja 81-erių Danutė.
„Centriuke esam sutarusios – jokių piktumų, pasierzinam viena kitą juokais ir tiek. Labai atsakingų darbų čia turim – reikia kojinių primegzti ankstukams, dar vaikų onkologijos skyriui. Susėdusios pakalbam apie tuos mažuliukus, pasimeldžiam. Dabar visi taip skuba, nepagalvoja apie Dievą. Apie save kartais nebespėja. Aš laiminga čia. Galvoju, tegul ta duona brangsta, išgyvensim. Svarbu, žmonių gyvenimų nenupiginkim.“
Kai nebelieka vienatvės
Visos Viduklės dienos centro lankytojos turi didelių planų. Vadovė Gerda sako: „Daugelis vyresnių žmonių mėgsta kalbėti apie praeitį: anksčiau pyragai gardesni, vyrai gražesni, orai geresni buvo. Nemanau taip. Apie praeitį galiu pasakyti tik tiek, kad ji praėjo. Čia centre mes žiūrim į ateitį. Vis prisimenu vaikišką maldelę: „Dievas stato mums namus, stato ne iš akmenų, stato iš žmonių“. Tai ir eikim į tuos namus pas vieni kitus, dalinkimės, svajokim. Žmogui metuose tai svarbiausia, juk senatvėje vienatvė yra ne apsisprendimas likti vienam. Tai netekčių, praradimų ir izoliacijos nulemtas dalykas. Kartu vaduokimės iš jo.“
Gerda prisimena, kad centriuką kažkada kurti pradėjo susirinkus vos 6 našlėms, po to moteriškių daugėjo. Dabar yra dar daugiau norinčių. „Sakau saviškėms, reik susispausti, visos tilpsim, jei žmogus ateina, vadinas, jam reikia mūsų. O mums jo.“
Daug gerumo centriuke ir šilumos. Nežinia, ar nuo Kaziuko, Gerdos vyro, malkų, ar nuo nepavargusių senų žmonių akių. Dar degančių. Nevienišų.
Senų žmonių istorijos su laiminga pabaiga
Kad senų žmonių istorijų apie nugalėtą vienatvę būtų kuo daugiau, maltiečiai skelbia viešinimo kampaniją „Kai lieka tik vienatvė“ ir kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į vyresnių žmonių problemas. Kampanija skatina kiekvieną prisidėti prie pagalbos vienišiems seneliams skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams.
Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja 2800 senyvo amžiaus žmonių ir turi 6 senjorų dienos centrus skirtinguose miestuose. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems. Daugiau informacijos https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
Nuotraukos Egidijaus Knispelio ir iš maltiečių archyvo.
