Maltietis savanoris Andrius: „Jei širdis kviečia, nedvejodamas einu“
Taip savo savanorystės istoriją pradeda Andrius Šimkus iš Vilniaus. Kažkada jo bendrystė su maltiečiais prasidėjo gana įprastai: surinkdavo paskutinės dienos galiojimo produktus, keliaudavo su maisto lauknešėliais pas senelius, prireikus vežiojo humanitarinę pagalbą Baltarusijos sienos migrantams. Tačiau nuo karo pradžios visos Andriaus mintys ir darbai atiduoti pagalbai Ukrainai.
„Nėra dienos, kad negalvočiau apie Ukrainos žmonių skausmą“
Karo pradžioje Andrius dalyvavo paruošiamuosiuose darbuose laukiant pabėgėlių – reikėjo pagalbos įrengiant maltiečių Marijampolės registracijos centrą, diegiant kompiuterinės registracijos sistemą. Jis dar šiandien prisimena pirmomis karo dienomis į Marijampolės centrą atvykusių žmonių emocijas – nepaslepiamą sutrikimą, išgąstį, ašaras. Dabar su ukrainiečiais bendrauja ypač aktyviai, ir ne tik bendrauja – pats važiuoja į Ukrainą.
„Pritarimo ženklai socialinėje medijoje ir piniginės aukos didiesiems paramos Ukrainai fondams man pasirodė nepakankami. Dėl tos priežasties ėmiausi teikti pagalbą į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams, komunikuoti su ES pareigūnais dėl politinės paramos Ukrainai per savo darbinius kontaktus, o galiausiai su draugu įkūrėme labdaros ir paramos fondą „Tryzub“, per kurį surinkome ir patys nuvežėme į Ukrainą paramos už daugiau kaip 50 tūkstančių eurų, įskaitant greitosios pagalbos automobilį, kelis visureigius, ryšio technikos ir žieminių rūbų.“
„Nėra paprasta savanorystę įterpti tarp darbų ir šeimos poreikių, bet tai būtina“
„Savanorystei stengiuosi skirti bent 16–20 aktyvių valandų per mėnesį, – sako Andrius. – Tiesa, pastarąjį pusmetį, vykstant karui, laiko savanoriškai veiklai skiriu daug daugiau. Ypač daug pastangų reikalauja pasirengimas kelionėms į Ukrainą ir pačios kelionės vežant humanitarinę pagalbą.“ Jo dažnokai klausia, kodėl yra tiek įsitraukęs ir kodėl, turėdamas tris vaikus, pats važiuoju į Ukrainą ir paramą perdavinėja asmeniškai. „Iš tiesų tai trys mano vaikai būtent ir yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko esu tiek įsitraukęs. Ukraina nuo orkų tamsos gina ne tik savo, bet ir mūsų žemę. Tad mano noras yra labai aiškus – visa širdimi trokštu Ukrainos pergalės. Noriu, kad mano vaikai ir vaikaičiai būtų ta pirmoji mūsų tautos karta, per daugelį šimtmečių gyvenanti be grėsmės iš Rytų. Ukraina kovoja ir mūsų karą, todėl kiekvieno sąmoningo žmogaus pareiga yra prisidėti visomis išgalėmis.“
Andrius dalinasi trimis pagrindiniais savo principais
„Pirma, nebijau įvardinti, kad esame skolingi Ukrainos žmonėms už jų kančią bei išliejamą kraują ir privalome atsidėkoti už mūsų šalies, žemės ir civilizacijos gynimą. Antra, nenusigręžkime ir nepavarkime, nes maldos ir moralinis palaikymas yra gerai, bet, norint nugalėti blogį, reikia maisto, drabužių, įrangos, ginklų ir dar labai daug visko. Tad prisidėkime bent jau pasidalindami savo auka. Trečia, kada nors mūsų vaikaičiai ar provaikaičiai paklaus: ką veikei, kai ukrainiečiai kovojo su Rusija ir išgelbėjo Europą nuo dar vieno raudonojo maro? Pagalvokime, ar mūsų atsakymai bus verti nugyvento gyvenimo.“
Andrius yra sulaukęs replikų, kad visureigis ar keli šilti miegmaišiai nieko nelemia ir karo laimėti nepadės. Jis tvirtai gali atsakyti – lemia ir padeda. „Mūsų dovanoti automobiliai jau išgelbėjo ne vieno Ukrainos kario ar savanorio gyvybę, dovanota ryšio technika tarnauja fronte, o žiemos ekipuotė bus gyvybiškai svarbi šaltuoju sezonu. Ir čia kalbame tik apie kelių žmonių suvienytų pastangų rezultatą. Visi kartu galime padaryti dar daugiau, ką aiškiai parodė, lietuvių nupirktas „Bayraktar“ ar čekų dovanotas tankas. Vandenyną sudaro maži lašeliai, tad ir Ukrainos pergalę nukals mūsų visų vienybė ir didesni bei mažesni darbai.“
Ką Andriui duoda savanorystė?
Į savanorišką veiklą Andrius žiūri iš davimo kitiems, dalijimosi su kitais perspektyvos. Siekti kokios nors asmeninės naudos savanorystėje, net ir moralinio pasitenkinimo, jam atrodo priešinga pačiai savanorystės idėjai. Kalbant apie naudas plačiąja prasme, savanorystė jam suteikia tikėjimo žmonijos ateitimi. Savanoriaudamas Andrius sutinka daug atsidavusių žmonių, kurie kitų labui atiduoda savo laiką, jėgas, sveikatą, materialinę gerovę. Savanorystė jam leidžia sutikti tuos tylius kasdienybės herojus, kurie visi kartu palaiko šviesą pasaulyje.
Jam asmeniškai savanoriška veikla yra puikus vaistas nuo asmeninio ego išvešėjimo. Matydamas ir tiesiogiai išgyvendamas kitų skausmą, nepriteklių, negandas, jis daug paprasčiau pradėjo žiūrėti į savo nesėkmes ar kokius nors gyvenimo netobulumus.
Kodėl savanoriauja pas maltiečius
Andrius maltiečius vertina ne tik kaip gerai veikiančią organizaciją, kuri kryptingai, skaidriai ir metodiškai dirba vardan tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos, bet ir kaip nuostabių žmonių bendruomenę. „Atvirai kalbant, nėra daug vietų gyvenime, kur būčiau taip laukiamas ir draugiškai sutinkamas, kaip pas maltiečius. Tad pasitikėjimas kolegomis ir puiki mano savijauta lėmė, kad savo savanoriškas veiklas sieju būtent su maltiečiais.“
Andrius – vienas iš maltiečių savanorių portretų ciklo herojų. Spalio mėnesį didžiųjų šalies miestų lauko reklamos stenduose galima išvysti maltiečių savanorius, veikiančius skirtingose srityse, ir per jų istorijas pažinti pagalbos galimybes. Jos atskleidžia, kiek daug būdų yra tiesti pagalbos ranką. Savanoriaujant galima pritaikyti savo turimus įgūdžius ir kompetencijas, įgyti naujų, atrasti profesiją, susirasti draugų, vienkartinę iniciatyvą paversti ilgalaikiu užsiėmimu, jau nekalbant apie tai, kad gebėjimai ir laikas, skirtas pagalbos laukiančiam žmogui, pripildo gyvenimą prasmės.
Šiuo metu maltiečiai vienija 2000 savanorių, 700 iš jų jaunieji maltiečiai. Bendras visų tikslas – pagalba žmogui. Vyresnio amžiaus ir jaunam, tautiečiui ir užsieniečiui, sveikam ir ligotam. Tai vyksta visoje Lietuvoje, maltiečius atrasite net 42 šalies miestuose ir miesteliuose – tai bendruomenė, kuriai svarbus kiekvienas.
