„Mano tikslas yra ne vien padėti, bet ir suteikti gyvenimo džiaugsmą, įžiebti norą gyventi…“ – Vilma Ražanienė apie nepakartojamas gyvenimo patirtis
„Didžiausią gyvenimo išbandymą patyriau būdama 36 metų, – pasakoja maltiečių savanorė Vilma Ražanienė. – Mano vyras tada statybose gavo labai sunkią traumą – kasant žemę jį užgriuvo akmenų ir betono luitų kupinos žemės sluoksnis… Vyrui lūžo dubens kaulai, jis patyrė daugybę kitų sunkių traumų…“
Vilmos vyrui tada buvo keturiasdešimt metų, jis buvo pačiame jėgų žydėjime.
Vaikai buvo mažiukai, pati Vilma tik ką buvo pradėjusi studijuoti Vilniaus Mykolo Riomerio universitete.
„Visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, – prisimena moteris. – Subyrėjo visa tai, kas atrodė nesugriaunama ir nepakeičiama… Turėjau nuostabią šeimą, tvirtą mylimą žmogų šalia ir staiga viskas pasikeitė…“
Vilmos vyrui buvo atliktos kelios sudėtingos operacijos, jis ilgam buvo prikaustytas prie lovos.
„Toks jausmas, kad jūsų vyrą užgriuvo betono luitas, – pasakė jai gydytojas. – Stebuklas, kad jis liko gyvas…“
„Tada buvo nepaprastai sunku tiek mano vyrui, tiek ir mums visiems, – prisimena Vilma. – Mano vyras visą laiką buvo fiziškai stiprus, energingas. Žinojau, kad šalia turiu stiprų žmogų, į kurį gyvenime visada galiu atsiremti…“
Pasak moters, būtent tada ji geriau negu bet kada suprato, koks trapus yra žmogaus gyvenimas ir kaip reikia branginti kiekvieną sekundę su artimais žmonėmis.
„Visi mes esame labai pažeidžiami, – dalijasi mintimis Vilma. – Viskas ką turime gali netikėtai akimirksniu nutrūkti čia ir dabar… Todėl turime branginti kiekvieną akimirką praleistą kartu, negalime švaistyti laiko pykčiams…“
Nuotraukoje: Vilma Ražanienė – asmeninio archyvo nuotrauka
Sunki trauma privertė sutelkti visas jėgas
Sunki vyro trauma apvertė visą šeimos gyvenimą, privertė Vilmą sutelkti visas fizines ir dvasines jėgas.
„Išeidavau iš namų šeštą ryto, grįždavau vidurnaktį, – prisimena Vilma. – Kasdien važiuodavau į ligoninę pas sunkiai sužalotą vyrą, turėjau pasirūpinti ir mažučiais vaikais, darbu, studijomis…“
Pasak Vilmos, jai tuo metu labai padėjo mama, kuri persikėlė pas ją. Darbdavys taip pat kuriam laikui sumažino moteriai darbo krūvį.
„Tokiais momentais neturi laiko nei pamąstyti, nei savęs gailėti, – kalba moteris. – Tiesiog nesąmoningai atlieki tą daugybę būtinų darbų ir supranti, kad neturi teisės palūžti, nes kitaip visiems bus dar blogiau…“
Vilmos vyro sveikata palaipsniui pradėjo po truputį gerėti, tačiau užtruko ištisus metus, kol šis nepaprastos fizinės ištvermės žmogus atsistatė ir sugrįžo į namus.
Nuotraukoje: Vilma kartu su šeima
Nebijo gyvenimo iššūkių
Stiprus Vilmos charakteris ne tik padėjo jai nepalūžti sunkiausiu gyvenimo momentu, bet įtakojo ir kitas jos gyvenimo sritis, darbinę karjerą.
„Gyvenimas yra trumpas, jis lekia labai greitai, tiesiog byra kaip smėlis tarp pirštų, – dalinasi mintimis moteris. – Turi jam vadovauti, o ne plaukti pasroviui, įsikabinusi į mažą krislelį…“
Vilmai labai liūdna matyti kiek daug žmonių tampa nelaimingais vien todėl, kad dėl įvairių priežasčių patys save nurašo… Dėl savo amžiaus, išsilavinimo, kažkokių sugebėjimų trūkumo, arba ir dėl paprasčiausio tingėjimo, kurio nenori pripažinti.
Toks žmogus susitraukia, susigūžia, kaip zuikutis dairosi į šalis, kad tik jo nepakliudytų ir nepaliestų, leistų jam toliau eiti savo takeliu.
„Tokį žmogų taip ir norisi paimti už atlapų, papurtyti ir pasakyti: „Klausyk, čia tavo gyvenimas! – sako Vilma. – Tu turi jį gyventi, o ne laukti, kad kas nors tau viską patieks. Laikas nelaukia! Turi gyventi čia ir dabar!“
Nuotraukoje: Vilma – asmeninio archyvo nuotrauka
Vyresnio amžiaus žmonių nuvertinimas visuomenėje
Pasak Vilmos, Lietuvoje yra nusistovėjusi gana negatyvi nuomonė apie vyresnio amžiaus žmones.
„Šaukštas deguto ir medaus statinę sugadina, – kalba moteris. – Tas deguto šaukštas yra tie vyresnio amžiaus žmonės, kurie galvoja, kad jeigu jie prieš kelis dešimtmečius pabaigė aukštąjį, tai po to jiems jau nebereikia tobulėti, nereikia keistis, nereikia augti…“
Būtent dėl to mūsų visuomenėje vyresni žmonės neretai yra nurašomi kaip netobulėjantys ir nesukuriantys pridėtinės vertės. Darbą susirasti jiems irgi labai sunku.
„Žinoma, mokymasis, studijos ir stengimasis žengti koja į koją su laiku reikalauja pastangų, laiko ir noro, – kalba moteris. – Tačiau jis padidina darbuotojo vertę dešimtis kartų… Neduok Dieve, vieną dieną ateis kažkoks kritinis laikas, kai jo darbovietėje prasidės reorganizacija arba įmonė išvis užsidarys… Kam tokio žmogaus tada reikės, kur jis ras darbą?“
Tačiau netgi tokiais atvejais šie žmonės nepripažįsta savo klaidų, kaltina visus, bet tik ne save. Jie atkakliai nenori suprasti, kad viskas gyvenime keičiasi ir tai, kad jie prieš 30 metų baigė universitetą dabar jau nieko nebereiškia.
Jeigu žmogus po studijų pabaigos nustojo tobulėti ir augti – darbo rinkoje jis nebeturi galimybių arba jos yra labai ribotos.
Pasiteisinimai visada yra tradiciniai: „Kur čia jau man besimokyti… Kiek čia man liko – dešimt metų iki pensijos…“. Arba: „Daug čia dabar tų visokių naujovių, visų nesuseksi… Aš tai savo darbą žinau, dirbu jį daug metų…“
„Keistis turime visada, nes viskas aplinkui nuolat keičiasi, – kalba Vilma. – Jeigu nustoji augti ir plėsti savo akiratį nors vienai dieną – atsilieki mėnesiu. Jeigu sustoji ir nieko nesidomi visus metus – atsilieki dešimtmečiu…“
Nuotraukoje: Vilma kartu su mama
Vilmos darbinės karjeros vingiai
Vilma pati praėjo įvairias darbines patirtis, prisivertė pradėti naujas studijas.
Užaugusi Rokiškyje, Vilniuje moteris baigė stiklo gamybos technologo specialybę, pradėjo dirbti Vilniaus Silikatinių gaminių gamykloje.
Čia susipažino su savo būsimu vyru, ištekėjo, susilaukė vaikų. Juos paauginusi, į gamyklą jau negrįžo, norėjo pabandyti save kitose srityse.
„Svarbus mano darbinės karjeros posūkis įvyko 2000 metais, kai atėjau dirbti į didelę rinkos tyrimų kompaniją, – pasakoja Vilma. – Joje dirbau 18 metų, perėjau joje šešias karjeros pozicijas.“
Vilmai darbas patiko, tačiau ji puikiai suprato, kad jos įgyta stiklo gamybos technologo specialybė naujame darbe visai netinka.
Būdama 35 metų moteris tada nepabūgo pradėti teisės ir valdymo studijas Vilniaus Mykolo Riomerio universitete ir nepaisant didelių gyvenimo iššūkių jas sėkmingai pabaigė.
„Vyresni žmonės Lietuvoje linkę save labai nuvertinti, – dalijasi mintimis Vilma. – Neretai girdžiu: „Man jau nebetinka taip daryti, aš ne kokia jauniklė…“ arba „Aš jau tokio amžiaus, kad man jau nedera taip rengtis…“
O kas nustatė, kokio amžiaus kas nors gali ką nors daryti? Dėl ko tas žmogus taip apribojamas?
O jeigu tau patinka taip rengtis ir jeigu taip apsirengusi tu jautiesi gerai?
Kodėl turi save nurašyti ir visada galvoti kiek tau metų?
Patvirtindama, kad nebijo iššūkių, būdama 48 metų Vilma nusprendė palikti rinkos tyrimų kompaniją, kurioje išdirbo 18 metų ir pradėti naują darbinę karjerą.
„Pagalvojau, kad jeigu nepakeisiu darbo dabar, tai jau nepakeisiu jo niekada, – šypsosi moteris. – Visi turime augti, tobulėti, ieškoti naujų patirčių. Tik noras augti leidžia atskleisti save ir savo galimybes.“
Nuotraukoje: Vilma – asmeninio archyvo nuotrauka
Mokėjimas rasti visur nors krislą gėrio
Vilmą atvedė pas maltiečius noras padėti kitiems ir užpildyti atsiradusį tuštumos jausmą.
„Mirė mano proseneliai, seneliai, teta, tėtis… Ir man labai tuščia pasidarė, – pasakoja moteris. – Man labai trūko tų vyresnių žmonių išminties, jų humoro, šmaikščių diskusijų, jų supratimo apie gyvenimą. Turėjau nuostabią vaikystę, kurioje mane supo seni, bet labai įdomūs ir išmintingi žmonės…“
Vilma dabar turi keletą savo globojamų senolių, kuriems išvežioja maisto paketus, padeda buityje. Ypač ji susidraugavo su savo globotine 90-mete Verute, kuri primena jai jos močiutę.
„Bendraujant su savo globojamais senais žmonėmis man visada norisi ne tik užjausti juos, tačiau ir pabandyti suteikti jų gyvenimui džiaugsmo, – dalijasi mintimis maltiečių savanorė. – O džiaugsis žmogus tik tada, kai jausis reikalingu…“
Pasak Vilmos, ji tikrai labai stengiasi leisti senoliams pajusti tą reikalingumo jausmą.
Nuotraukoje: Vilma vaikystėje
„Kai, pavyzdžiui, valau jiems langus, visada prašau paduoti skudurą, atnešti kokią smulkmeną, – pasakoja moteris. – Paduoda žmogus tą skudurą ir jau jaučiasi reikalingas ir svarbus, jo savijauta ir savivertė pasidaro kitokia.“
Vilma skatina senukų savivertę ir nedideliais komplimentais.
„Kaip aš norėčiau mokėti taip megzti kaip jūs, sakau aš jai, – pasakoja moteris. – Kaip nuostabu, aš tai taip nesugebėčiau!“ Arba pavaišino mane savo keptu kotletuku, o aš tuoj pat pagiriu: „Oi kokie skanūs kotletukai, seniai tokių bevalgiau, kaip jums pavyksta tokius skanius iškepti?“
Ir žmogus džiaugdamasis pasakoja, kaip jam tai pavyko, jaučiasi svarbus.
Pasak Vilmos, ne mažiau svarbu yra ir parodyti žmogui, kad ne viskas yra blogai, išmokyti jį pamatyti aplink nors krislelį gėrio…
„Žinoma, žmonėms kartais yra tikrai blogai – jie serga, yra vieniši, neturi net kam žodžio pratarti, – dalinasi mintimis Vilma. – Tačiau norėdamas visada gali atrasti nors krislelį kažkokio gėrio, kuriuo tu gali pasidžiaugti… Šiandien atradęs mažą kruopelytę, rytoj tu rasi didesnę… Taip, tas žmogus neturi sveikatos, neturi pinigų, tačiau vis tiek galima rasti nors kažkokią smulkmenėlę, kuri suteiktų nors mažą laimės lašelį…“
Nuotraukoje: Vilma kartu su dukra
Nelengvas bendravimas su senoliais
„Kartais žmogus išgyvena ilgą gyvenimą ir jau yra palaidojęs visus savo giminaičius ir draugus, – dalinasi mintimis Vilma. – Jam gyventi neįdomu, nes jis jau yra ne tam gyvenime, ne tam laike…“
Pasak Vilmos tokie senoliai prisipažįsta, kad jie nebesupranta aplinkos, neturi su kuo pasišnekėti apie pažįstamus, nes nebeliko žmonių, kurie juos pažino.
Jie jaučiasi labai vieniši, išmesti iš gyvenimo, apsupti visai svetimų žmonių. Nebeliko tos aplinkos ir tų žmonių, kurie atsimena tą laiką, gali pasidalinti vargais ir džiaugsmais, kuriuos išgyveno kartu.
Ypatingai sunku, jeigu senukas turi didelę negalią arba rimtus sveikatos sutrikimus, kurie trukdo jam pačiam savimi pasirūpinti. Jie netgi perdėtai tai priima, pasiduoda depresijai, kuri dar greičiau juos pribaigia.
Žinoma, ateina socialinė darbuotoja, daktarai, seselės, savanoriai, tačiau tai yra absoliučiai ne tai, ko jiems iš tikro reikia.
Yra senų žmonių, kurie tokiais atvejais tik ir laukia mirties, kad tik jų toks gyvenimas greičiau pasibaigtų.
Nuotraukoje: Vilma maltiečių sriubos renginyje
Bendravimo vertė
„Aš labai stengiuosi tokiems žmonėms padėti, bet kokia kaina suteikti norą gyventi, – pasakoja Vilma. – Paprastai jiems labai trūksta bendravimo. Žmogui žmogaus tikrai reikia…“
Svarbu kad ir paprasčiausiai žmogui paimti už rankos, pasėdėti kartu, pašnekinti, pabendrauti, pabandyti jį pasijusti svarbiu.
„Niekada nesurasi gyvenimo pilnatvės, jeigu nebendrausi su žmonėmis,– kalba Vilma. – Visada atsimenu savo tetą, kuri būdavo visų mūsų giminės susirinkimų, švenčių organizatorė. Ji man visada sakydavo: „Kol gali, turi važiuoti, turi lankyti, turi kviesti žmones pas save, privalai bendrauti…“
„Jeigu sulaukęs senatvės bendrauji su kaimynais – tai jau visai kita gyvenimo kokybė, negu kad gyventi užsidarius savo siauram pasaulėlyje ir kasdien matyti tuos pačius daiktus. Tada neturi nei kuo pasidžiaugti, nei apie ką pagalvoti… Aš labai stengiuosi padėti tokiems žmonėms atrasti gyvenimo džiaugsmą smulkiausiose jų gyvenimo kruopelytėse, įžiebti jiems norą gyventi…“
Maltiečiai 43-uose Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2600 tokių pagalbos reikalingų žmonių, jiems skirti projektai „Maistas ant ratų“, „Savanoriška priežiūra namuose“.
Maloniai prašome paremti maltiečių veiklą, skiriant savo 1, 2 proc. nuo GPM.
Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
