Pirmieji maltiečių veiklos metai Lietuvoje
Lietuvos maltiečiai šiemet mini 30-uosius veiklos metus. Per šį laiką organizacija augo, keitėsi, įgyvendino dešimtis socialinių projektų. Visų šių laimėjimų nebūtų, jei ne pirmieji organizacijos nariai ir palaikytojai – inteligentai, medikai, mokytojai, dvasininkai bei valstybės tarnautojai, taip pat Vokietijos maltiečiai, buvę pirmaisiais lietuvių mokytojais ir vedliais.
Skurdi ekonominė situacija skatino ieškoti sprendimų
Dauguma kalbintų organizacijos pradininkų pirmuosius gyvavimo metus prisimena kaip ypač sudėtingus, bet kartu ir vienijančius bendram tikslui. Tuo metu Lietuva žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, ligoninėse stigo net paprasčiausių priemonių – tvarsliavos, vatos, medikamentų. Gana didelė dalis visuomenės kentė maisto nepriteklių ir skurdą. Šalies ekonomiką kaustė Maskvos paskelbta blokada, dėl sąjunginio pavaldumo įmonių bankrotų didėjo nedarbas. Tokios aplinkybės skatino ieškoti sprendimų, bendradarbiauti su Vokietijos maltiečiais, mokytis iš jų praktikos ir pritaikyti naujas žinias atsikuriančios šalies padėčiai gerinti.
Pirmosios lietuvių grupės, Vokietijos maltiečių paskatintos, įsikūrė ne tik didžiuosiuose miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Kaišiadorys, Ignalina, Vilkaviškis, Marijampolė ir kt.
Maltiečiai gelbėjo Medininkų žudynių svarbiausią liudytoją
Vokietijos maltiečiai į Lietuvą su humanitarine pagalba atvyko iš karto po Sausio 13-osios įvykių ir patys susidūrė su tankais gatvėse, pamatė, kokia skurdi dar sovietinė įranga šalies didžiosiose ligoninėse, kur neatidėliotinos pagalbos laukė nukentėję nuo sovietų armijos žmonės. Nuo to momento į Lietuvą pagalbos siuntos pradėjo keliauti nuolat ir dideliais kiekiais, o susikūrusios pirmosios lietuvių maltiečių grupės priėmė ir koordinavo atkeliaujančią gydymo įstaigoms skirtą paramą. 1991 m. spalio 26 d. „Lietuvos aidas“ rašė: „Gausią humanitarinę pagalbą mums ir toliau teikia Maltos ordino pagalbos tarnyba. Nuo š. m. gegužės mėn. jie mums atsiuntė 19 furgonų Rytų Vokietijos armijos medicinos tarnybos atsargų. <…> Šios labdaros siuntos paskirstytos 36 gydymo įstaigoms ir 13 organizacijų.“
Pagalbos sulaukė ne tik medicinos ir slaugos įstaigos – maltiečių pastangomis į Vokietiją gydytis buvo siunčiami ypatingo gydymo reikalaujantys ligoniai. Vienas jų – Tomas Šernas, vienintelis Medininkų tragediją išgyvenęs Lietuvos muitinės pareigūnas.
Pirmosios iniciatyvinės grupės rajonuose ir pirmieji darbo rezultatai
1991 m. Lietuvai tapus nepriklausoma Vilkaviškio ligoninės vyr. gydytojas Romualdas Sveikata apsilankymo Vokietijoje metu susižavėjo maltiečių veikla ir šios veiklos idėją parsivežė namo. Jau metų pabaigoje vilkaviškiečiai džiaugėsi pirmuoju savo darbu – įkurtais senelių globos namais, kurie tapo maltiečių susibūrimo centru.
„Tuo metu reikėjo visko – maisto, rūbų, slaugos priemonių, medikamentų ir t. t. Atsimenu, per pirmus metus atidarytame drabužių dalinimo kambaryje apsilankė apie 1 500 vilkaviškiečių. Glaudžiai bendradarbiavome su savivaldybės socialiniu skyriumi, iš jo gaudavome žmonių, kuriems reikalinga pagalba, kontaktus. Eidavome pas juos ir klausdavome, ko labiausiai jiems reikia“, – prisiminimais dalijasi Vilkaviškio grupės vadovė Angelija Bakšienė.
Kaišiadorių grupės vadovė Audronė Petraškienė pasakoja, kad vienas didžiausių iššūkių, su kuriais teko susidurti grupės įkūrėjams, – rasti tinkamas patalpas.
„Įkūrus grupę didžiąja problema tapo rasti tinkamas patalpas. Savanoriai neturėjo pakankamai pinigų, tad pirmiausia nuomojosi butuką. Kiek vėliau, įsibėgėjus veiklai, Vokietijos maltiečiai suteikė paramą namo statybai. Iki šių dienų veiklą vystome šiame name, kurį padeda išlaikyti vokiečiai.“
Labdara iš Vokietijos atplaukdavo laivais į Klaipėdą
Didelė dalis Maltos ordino teikiamos labdaros atkeliaudavo per Klaipėdos uostą. Buvęs organizacijos prezidentas Romas Abunevičius 1991 metais dirbo Klaipėdos savivaldybės Sveikatos skyriuje. Dalis jo darbo buvo susiję su maltiečiais – turėdavo pasitikti ir išlydėti Vokietijos maltiečių delegacijas, padėti muitinėje sutvarkyti reikalingus dokumentus ir pasirūpinti, kad labdara pasiektų ligonines.
„Tuo metu buvo labai sudėtingos ir ilgai trunkančios muitinės procedūros. Būdavo, kad laivo per speigus ir pūgas laukdavome po penkias ir daugiau valandų. Maltiečiai su labdara atplaukdavo vėlyvą naktį. Tuo metu Klaipėdoje trūko viešbučių, tad svečiai miegodavo mano namuose, o aš saugodavau jų automobilius“, – prisiminimais dalijasi Romas, buvęs MOPT prezidentas, dabartinis maltiečių Etikos komisijos pirmininkas.
Siuntose – vokiečių šeimų laiškai ignaliniečiams
Vidutė Marija Ektienė, viena iš Ignalinos grupės įkūrėjų, prisimena pirmąją labdaros siuntą, kuri pasiekė grupę: „Labai nustebome, nes gautų rūbų kišenėse radome daug vokiečių laiškų. Vienos savanorės, vokiečių kalbos mokytojos, paprašėme, kad laiškus išverstų. Paaiškėjo, kad vokiečių šeimos norėjo susipažinti su lietuvių šeimomis ir siųsti joms skirtą pagalbą.“
Bendradarbiaujant su socialiniais darbuotojais buvo atrinkta 17 daugiavaikių šeimų, kurios laiškais pradėjo bendrauti su vokiečiais. Grupės vadovė pasakoja, kad šios šeimos gaudavo vardinę labdarą pagal individualius poreikius.
Pagalba Marijampolės neįgaliesiems
Dabartinė Marijampolės grupės vadovė Marija Miliauskienė pasakoja, kaip jos brolis Vitas Šimkonis įkūrė maltiečių grupę. „Grupę daugiausia sudarė gydytojai ir mokytojai, todėl veikla pirmiausia buvo nukreipta padėti žmonėms, kuriems reikėjo medicininės pagalbos. Greitai pamatėme, kad labiausiai jos reikia „ratuotiesiems“ – žmonėms, sėdintiems neįgaliųjų vežimėliuose, – pasakoja Marija. – Didžioji dalis labdaros buvo kompensacinė technika, medicinos įranga ir kitos priemonės, kurios iš Vokietijos keliavo į Marijampolės ligoninę“. Tarp ligoninės medikų maltiečių ir Voketijos Vildeshauzeno hospiso darbuotojų bei maltiečių užsimezgė glaudūs ryšiai. Trims Marijampolės ligoninės chirurgams ir vienai operacinės seselei buvo suteikta nemokama stažuotė Vokietijoje, po kurios grįžę namo jie atliko pirmąją Lietuvoje laparoskopinę operaciją su parsivežtu iš Vokietijos padovanotu laparoskopu.
Sudėtinga situacija Kauno ligoninėse
Vienas Kauno grupės įkūrėjų dr. Stasys Gendvilis pasakoja, kad dirbdamas ligoninėje ir bendraudamas su pacientais suprato, jog skubios pagalbos reikia ne tik ligoninei, bet ir žmonėms. Kolega turėjo užmezgęs kontaktus su Vokietijos maltiečiais, todėl medikai greitai nusprendė įkurti grupę, kad galėtų gauti ir paskirstyti labdarą.
„Ligoninėse trūko tvarsliavos, pagalbinių priemonių, vaistų ir net patalynės. Rajone taip pat gyveno daug vargstančių gyventojų. Gana greitai patys pradėjome virti sriubą ir tiekti ją skurstantiems. Iš pradžių žmonės nesuprato, kas tai per procesas, galvojo, kad veikiame kaip kavinė. Tėvai prisibijojo leisti vaikų į mūsų dienos centrą, nes nieko nežinojo apie organizaciją. Reikėjo skirti laiko, kad paaiškintume maltietiškos veiklos principus bei vertybes ir užsitarnautume pasitikėjimą“, – apie Kauno grupės veiklos pradžią pasakoja daktaras.
Šiauliuose įrengta labdaros valgykla
Šiauliuose maltiečių grupės iniciatoriai irgi buvo medikai, vadovaujami gydytojo Kazimiero Ščeponavičiaus. Miesto ligoninėse vyravo sudėtinga situacija, tad pirmųjų maltiečių užduotis buvo ieškoti išeities ligonines aprūpinti būtiniausia technika ir medžiagomis. „Vokietijos maltiečiai Šiaulių respublikinei ligoninei atgabeno funkcinių lovų, neišnešiotų kūdikių inkubatorių, mobilųjį fluorografą, vaistų, tvarsliavos. Vaikų ligoninei – kūdikių maisto, žaislų, retomis ir labai sunkiomis ligomis sergantiems vaikams parūpino brangių vaistų. Bendromis su vokiečiais pastangomis buvo įrengta labdaros valgykla, kuri tiekė maistą prie Šv. Petro ir Pauliaus katedros bei Šv. Jurgio bažnyčiose įsteigtoms maitinimo vietoms.“
Per pandemiją vėl prireikė pagalbos medicinos įstaigoms
Per pirmuosius maltiečių Lietuvoje gyvavimo metus skirtinguose miestuose buvo įsteigta 12 maltiečių grupių, vienijančių 116 narių. Šiandien maltiečiai veiklą vykdo 43 miestuose ir miesteliuose, jų gretose 1 500 savanorių. Per 30 organizacijos veiklos metų augo ne tik narių skaičius, keitėsi veikla, tačiau ji visada buvo nukreipta į silpniausias vietas, ten kur reikėjo neatidėliotinos pagalbos. Per pandemijos metus maltiečiai, be socialinės veiklos, vėl su pagalba grįžo į medicinos bei slaugos įstaigas – budėjo, vežė dieną ir naktį dirbantiems ligoninėse maistą ir rinko lėšas asmens apsaugos priemonėms, kurių pandemijos pradžioje taip katastrofiškai trūko medikams, pirkti.
