Žemaitis Jonas turi naujus namus: „Galvojau, nupjaus man kojas ir liksiu merdėti vienas, o dabar gyvenu ir šokti galiu“
Jonas nuo slenksčio mojuoja ir šypsosi. Pasitinka. Kviečia į vidų kaip šeimininkas. Čia jo namai. O paklaustas, ar yra priežastis tokiai gerai nuotaikai, žemaitiškai atsako: „Reik draugauti visiems, kai susitinki. Jei tik pikti būtume, kauktume ir bliautume viens ant kita kaip ožiai. Kas tada būtų, kaip atrodytų – nei šiaip, nei taip.“
Pernai rugsėjį Telšių rajone, Viekšnaliuose, duris atvėrė pirmieji maltiečių globos namai, pavadinti šv. Jono Krikštytojo vardu. Prie namų mus pasitikęs Jonas Jankauskas buvo pirmas gyventojas – simboliška: šv. Jono namuose pirmas apsigyveno Jonas. Dar nesenas, iš pažiūros stiprus vyras – šiemet jam 70 metų – jau nebegalėjo gyventi vienas. Sunkus gyvenimas, kojas galėjusi atimti liga ir begalinė vienatvė atvedė jį pas maltiečius. „Slaugytoja man sakė – eik pabūsi, sustiprėsi, pagerėsi, galėsi grįžti į savo namus. Bet dabar aš iš čia jau niekur. Čia mano namai“, – džiaugiasi vyras.
Sunki gausios šeimos pokario vaiko dalia
„Gimiau pokariu Žemaitijoje Pavirvytėje, Mažeikių rajone. Šeimoje buvome 14 žmonių, nebėra nieko iš brolių ir seserų, aš buvau jauniausias. Buvo visi apsigyvenę su žmonom, vyrais. Bet tai ligos, tai nelaimingos pabaigos – ir nebėra nė vieno. Tėvas dirbo kolūkyje, o namuose visas ūkis – gyvuliai, daržai – viskas buvo ant mamos rankų. Oi, sunkiai būdavo mamai, vaikų vienas po kito ir iš tėvo nedaug pagalbos. Mažas padėdavau mamai, eidavau įsikibęs, kiek pamenu“, – apie nelengvą pokario kaimo vaiko dalią pasakoja Jonas.
Sunki vaikystė, sovietinė armija slaptame raketų dalinyje, kur, kaip sako, prisižiūrėjo visko, kad net dabar nedrįsta pasakoti. Po armijos šokiuose susipažino su mergaite. Vedė. „Bet nesisekė mudviem gyventi kartu, mėgo žmona kompanijas. Stengiaus būti geras, bet kam čia tas mano gerumas reikalingas. Grįžęs iš fermos rasdavau svečių, du sūnūs apleisti, neapžiūrėti. Bardavau ją – baik tu šposus, vaikai serga, reik vežti į sanatorijas. Kartą radau langus išdaužytus. Ne gyvenimas čia toks. Prieš darbus 6 km dviračiu veždavau vaikus į mokyklą. Dabar abu sūnus užsienyje. Telefonu pakalbu, bet nesimatėm jau 23 metus“, – savo nelengvą gyvenimą prisimena Jonas.
Likęs vienas, vyriškis gyveno namuke Luokėje. „Ką padarysi, sunkiai-nesunkiai – niekas neklausė. Vienam reikėjo ir malkas susipjauti, ir sniegą valyti. Pradėjau sirgti. Fermoje dirbdamas su guminiais prišalau kojas. Tai prasidėjo bjauri liga (atopinis dermatitas – aut. pastaba), atsivėrė žaizdos, kurių negalėjo užgydyti. Anksčiau būdavo ant žaizdos vaistus užpila, pridžiūva, prikepa viskas, atplėši šašą ir vėl gyva žaizda. Ai, labai blogai buvo. Jau net galvojo kojas nupjauti. Nedaviau. Dabar gavau gerus vaistus, šildymus, labai žiūri čia tas mano kojas“, – maltiečių namų stebukladarę slaugytoją giria vyras.
Iš pradžių žadėjęs tik apsigydyti ir grįžti namo, dabar Jonas niekur nebenori eiti
Čia namai. Čia kaip šeimoje – nuo pirmų dienų vyriškis padeda dirbančioms moterims: tai šluotą nustveria virtuvę peršluoti, tai grėblį lapus sugrėbti. Jaučiasi reikalingas, o ir moteriškės giria Jono stiprumą.
„Turiu aš čia draugę – klaipėdiškę. Reik ir jai padėti, prižiūrėti. Cukralige serga, negalima jai saldumynų, bet vis kokį sausainį pasistveria, tai žiūriu. Anksčiau jos kojos silpnos buvo, dabar padedu kojas ištrinti vaistais. Neleidžiu jai tik po lovas visą dieną vartytis – lovoje reik miegoti naktį, o ne gulinėti šiaip sau. Kviečiu aš ją į lauką, kavos, pasišnekėti“, – apie užsimezgusius jausmus santūriai žemaitiškai pasakoja Jonas.
Irena, toks Jono draugės vardas, irgi džiaugiasi naujais namais ir bendryste. Dabar vėl spindi moteriškės akys: „Viena gyvenau, pavargau visai. Kaip gerai, kad dabar esam dviese. Net romanus skaityti ir tyliai pabūti dviese yra geriau. Mėgstu knygas apie meilę, gyvenimą. Labai Dreizeris man tinka – taip tikroviškai rašo.“ Irena, kaip ir Jonas, noriai prisideda prie bendro namų gyvenimo – po pietų, kai daugelis gyventojų prigula, eina padėti į virtuvę: stalus valo, pašluoja. Jono primokyta negulinėja.
Turi nauja pora ir naujų ritualų – kasryt, kol dar visi nesusirinkę pusryčių, geria fojė prie televizoriaus rytinę kavą. Kartu su slaugytoja. Trise aptaria dienos reikalus – žinoma, dabar pokalbiai daugiausia sukasi apie karą.
„Sunku matyti Ukrainos vaikus – pats braukiu ašaras į juos žiūrėdamas“
„Apie karą sunku net galvoti. Skaudu žiūrėti, bet nieko negaliu padaryti. Nesu aš koks viršininkas, kad sustabdyti galėčiau. Čia Putinas nori savo žemes paplatinti, jam tik rūpi sudaužyti viską, aukštyn kojom apversti. Paprasti žmonės nebeturės kur gyventi – išlaužyta viskas, išdeginta. Vadovai privalo rūpintis, kad žmonės turėtų darbus, vaikai knygų. Per televizorių rodo, kaip dreba pusplikiai vaikai, verkia. Pats ašaras braukiu matydamas. Nieko dėl žmogaus. Tokia tvarka toj Rusijoj. Kai armijoje tarnavau raketų dalinyje, irgi nieko negalėjau – net laiške teisybės rašyti. Kvietė pasilikti, bet aš skubėjau į Lietuvą, nesutikau“, – graudinasi Jonas.
Matė jis vargo gyvenime. Broliai mirė vienas po kito – vos keleri metai ir neliko nė vieno. „Kažkada mėgau drožinėti iš medžio – gandrus, pelėdas, gulbes. Kai apsirgau, buvau vienas, mečiau viską. Sugis tos kojos iki galo, imsiuos ir čia medžio, atsiminsiu buvusius laikus“, – turi ateities planų Jonas.
Tik vienas dalykas žemaičiams Jonui ir Irenai „netinka“ naujuose namuose. „Kartais labai keistą maistą čia duoda – kruopų košę su uogiene. Mes žemaičiai taip nevalgom. Gal čia taip naujoviškai ir gerai, bet mums kruopų košė turi būti su padažu, su spirgais. Va tada skanu“, – atsargiai, kad neįžeistų, perduoda prašymą valgyklai.
Jonui su Irena bepasakojant, prieina Aloyzas ir susirūpinęs teiraujasi: „Kada keleivinė į Varnius“. Nieko neglumina tokie klausimai – Aloyzui demencija. Bet visi jo keistumus sutinka ramiai, niekas nesišaipo. Visiems ir visokiems čia saugu.
Maltiečių namuose ne pacientai palatose, o gyventojai savo kambariuose – nes čia jų namai
Įvairių gyvenimų istorijų maltiečių namuose – 28. Tiek čia šiuo metu gyvena žmonių. Ne pacientų palatose, o gyventojų savo kambariuose. Visi jie vadinami vardais, o ne ligoniais, visi čia atrado namus. Dažnas sako: atėjau numirti, o atradau norą gyventi. Ir net naujus jausmus, kaip Jonas su Irena.
Lietuvoje pensinio amžiaus žmonių yra daugiau kaip pusė milijono. Ir dažnas jų gyvena vienas – tokia oficiali statistika. O kiek iš jų jaučiasi visų užmiršti, vos pragyvena? Apie tai niekas nekalba. Apie tai dažnas net varžosi kalbėti. Štai tokiems žmonėms reikia kurti jaukius nedidelius namus, su visa meile ir pagarba senatvei.
Maltiečiai kol kas yra įkūrę tik vienus namus Žemaitijoje. Bet planuose ir daugiau tokių visoje Lietuvoje. Mat garsas apie maltiečių namų gerąją dvasią jau yra pasklidęs. Turite tėvų, senelių, kuriems reikia priežiūros, meilės ir medicininės slaugos? Tada žinote, kaip sunku ir atsakinga rasti geras rankas, į kurias būtų saugu perduoti savo brangiausius žmones. Tuos, kurie augino, padėjo tapti tokiais žmonėmis, kokie esate dabar.
Skirkite savo 1,2 proc. GPM paramos maltiečiams – tai gali būti jūsų būdas prisidėti prie pagalbos, kad tokių tikrų namų senjorams atsirastų daugiau, o mes ramiai galėtume galvoti ne apie varganas dienas leidžiančius artimuosius, o apie jų orius gyvenimus naujuose namuose.
Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2800 senyvo amžiaus ligotų žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems.
Daugiau informacijos https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
