Dvasingumo paieškos maltiečių gyvenime
Lietuvos maltiečiai yra visame pasaulyje veikiančios organizacijos – Maltos ordino – dalis, kuri vadovaujasi tuo pačiu moto: „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems“. Šis moto keliavo iš kartos į kartą, nes rūpinimasis skurstančiais – darbas, įkvėptas Kristaus mokymo: maltiečių istorijos pradžioje buvimas riteriu reiškėsi per krikščionių tikėjimo ginimą kalaviju, o šiandien – per kasdienę pagalbą kitam ir dvasingumo paieškas. Trisdešimties metų socialinė nesavanaudiška veikla, lydima dvasinių praktikų ir piligriminių kelionių, sėkmingai formuoja pilietiškumą ir empatiją – mes esame vieni kitiems labai reikalingi.
Dvasingumo raiška socialinėje veikloje
Padėti tiems, kurie yra labiausiai pažeidžiami, yra kasdienis ir pats didžiausias maltiečių tikslas. Socialinė, materialinė ir psichologinė pagalba, apipinta krikščioniško tikėjimo dorybėmis, tampa kiekvieno nuskriaustojo gyvenimo ramsčiu – globojamieji gali išsipasakoti savo problemas ir džiaugsmus, jaučiasi reikalingi ir saugūs, žino, kad visuomet bus palaikomi ir suprasti. Maltiečiai savanoriai stipriai prisideda prie dvasinio globojamųjų ugdymo: meldžiasi kartu su seneliais, jų paprašius suderina su kunigu asmeninį pokalbį, ligonio patepimo sakramentą, suteikia galimybę atlikti išpažintį, esančiuosius vėžimėlyje veža į bažnyčią patirti dvasingumą sakralioje aplinkoje, už globojamuosius užsakomos šv. Mišios. Maltiečių dvasinio ugdymo ir neįgaliųjų reikalų koordinatorė Irena Beržinskienė savanoriavimo praktikoje patyrė: „Dvasingumas labai reikšmingas vienišiems, ypač tikintiems, žmonėms – kunigas jiems tarsi saulė į namus.“
Maltietiškas rūpinimasis žmogumi nėra tik pareigybė – tai nuoširdus, krikščioniško tikėjimo vedinas noras „daryti kitam gera“. Dėl šios nuostatos dažnai santykis tarp svetimų žmonių pasikeičia į glaudų šeimyninį – toks ryšys ne tik tampa vargstančiųjų moraline paguoda, bet ir suteikia stimulą patiems maltiečiams nenuleisti rankų kartais net labai sunkiame kelyje. Čia gaunamas ir pats svarbiausias atlygis – dėkingumas.
Dvasinio augimo keliu kartu žingsniuoja ir Jaunieji maltiečiai: vieni jų keliauja į piligriminius žygius, kiti skaito bažnytinius skaitinius, gieda bažnyčiose ir dalyvauja rekolekcijose. Jaunimas, išsiugdęs stiprias dvasines vertybes, auga socialiai atsakingais, pilietiškais ir empatiškais žmonėmis, o tai yra darnios ir laimingos valstybės pagrindas.
Galimybė įsiklausyti į save
Pasisemti vidinės stiprybės nesavanaudiškai tarnystei galima ir organizuojamose periodinėse rekolekcijose. Intensyvios maldos, susikaupimo laikas, skirtas įsiklausyti į kunigo sakomus žodžius, tyloje apmąstyti savo vidinį pasaulį, atsinaujinti morališkai, o po pamokslų pasikalbėti su dvasiniu vadovu, pasidalinti mintimis.
Maltiečiams rekolekcijas veda jų dvasinis vadovas, Žvėryno parapijos klebonas Vytautas Rapalis. Jis pabrėžia, kad maltiečių gyvenime svarbus tolygumo principas: „Maltiečių dvasingumas seka katalikų bažnyčios mokymu. Jeigu dominuotų tik socialinė veikla, o dvasingumas būtų palaikomas tarp kitko, kasdienė veikla nebebūtų maltietiška – mums būdinga pusiausvyra. Kad ir ką darytume, mums turi rūpėti ne tik kūno, bet ir dvasios reikalai – tai katalikiško dvasingumo pamatai. Be katalikiško bažnyčios mokymo apie socialinį darbą mes nukrypsim nuo savo šaknų – juk visa maltiečių veikla remiasi esminiu principu „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems“.
Dvasinėse pratybose dalyvauja ir Šventosios šeimos seserys Faustina ir Kristina – su jomis kartu giedamos giesmės ir vystomi dvasiniai pokalbiai, taip pat vyksta Švenčiausiojo adoracija bei šlovinimo ir užtarimo maldos, dalyviams sukeliančios labai stiprias emocijas – tai pakylėja dvasiškai ir įprasmina atliekamų darbų svarbą.
Bendra malda Šiluvoje
Kiekvieną rugsėjį maltiečiai kartu su savo globotiniais keliauja į Šiluvoje vykstančius atlaidus, kur meldžiasi už sergančiuosius dvasia bei kūnu, ir už savanorius, kilniai besirūpinančius jais. Į Šiluvos atlaidus, kai minima ligonių diena, kasmetinio dvasinio sustiprinimo suvažiuoja maltiečiai iš visų Lietuvos regionų. Vieni atvyksta tik tai vienai ypatingai dienai, kiti eina pėsčiomis piligrimų keliu, kad kelyje išklausytų bendražygių liudijimus, kartu su globotiniais vežimėliuose patirtų Viešpaties teikiamas dovanas ir džiaugsmą būti kataliku.
Maltiečių simboliu vadinama neįgalioji Inga Filipovič nuo 2015 metų kasmet dalyvauja Šiluvos atlaiduose: „Šiluvoje visuomet jaučiu ramybę, džiaugsmą, gėrį, atrodo, kad visų mintys – tos pačios. Netgi po šv. Mišių eidami į kleboniją švęsti Agapę, vieni kitų nepaliekam – tiesiog nesinori išsiskirti. Visuomet labai laukiu, kada mus suburs ir kada mes vėl pasijusim žmonėmis.“
Sielas valanti piligrimystė į Lurdą
Kasdien rūpindamiesi gyvenimo nuskriaustais žmonėmis ir norėdami suteikti jiems vilties dar stipriau kabintis į gyvenimą, viso pasaulio maltiečiai gegužės pirmąjį savaitgalį suvažiuoja į vieną lankomiausių piligrimystės centrų – Lurdą, esantį Prancūzijos pietuose. Čia atvykstama prašyti švč. Mergelės Marijos užtarimo, kad Dievas gydytų ne tik juos, bet ir visus ligonius, ir suteiktų pasauliui sugyvenimą. Visą tai lydi maltietiškos tradicijos dalyvauti Žvakių procesijoje, kurioje visų šalių maltiečiai meldžiasi bendra malda visomis kalbomis, maldos adoracijoje, eiti Kryžiaus kelią. Prieš šią kelionę jau ne vienerius metus vyksta Lurdo žvakių akcija: žmonės, negalintys fiziškai aplankyti Lurdo, skatinami įsigyti maltiečių platinamų šventintų žvakučių ir užrašyti savo intencijas, kurias Lietuvos piligrimai nuveža į Lurdo šventovę ir uždega kartu su žvakėmis. Šiuo vaizdu atsigrožėti negalėjo ir Inga Filipovič: „Buvau ant vienos Lurdo bažnyčios stogo, kai kitų šalių maltiečiai vakare skaitė rekolekcijas ir giedodami „Ave, Ave, Ave Maria“ visi kartu pakėlė žvakes į viršų – tai vienas įsimintiniausių vaizdų“. Žvakės reikšmingos ne tik asmeniniam sielos nuraminimui – maltiečių Lurdo žvakių akcijos metu surinktos lėšos skiriamos žmonių su negalia kelionei į Lurdą finansuoti.
Plintant istorijoms apie paslaptingą gijimą nusiprausus šventu šaltinio vandeniu, fizinės ir dvasinės sveikatos palaužti žmonės atranda tikėjimo gyvenimu šviesą. Matydami šį virsmą, lydintieji neįgaliuosius taip pat praturtėja – Lurdo piligrimines kelionės organizuojanti ir ten savanoriaujanti Maltos ordino pagalbos tarnybos prezidiumo narė Rūta Voverytė dalinasi: „Čia visos ląstelės prisipildo besąlyginės meilės, nes čia savanoriaujantys žmonės neieško naudos, o iš neįgaliųjų jauti nepaprastai stiprų dėkingumą. Šiuos jausmus sunku nupasakoti – tai šviesiausia ir pati gražiausia vieta žmogiškąja prasme, kurioje esu buvusi.“
Norinčiųjų vykti į Lurdą kasmet vis daugėja – neįgalieji, bent vieną kartą patyrę čia dvasinį katarsį, nori keliauti ir kitais metais. Neįgalioji Diana Marijošiūtė prisimena: „Buvau Lurde dar tada, kai vaikščiojau, o su maltiečiais pirmą kartą keliavau ratukuose. Dvasine prasme patirtys labai stiprios, nors ir labai skirtingos. Ypač įsiminė Kryžiaus kelias, kuomet visai netikėtai priėjo maltiečių kunigas Vytautas ir paėmė mano ranką. Atrodo toks paprastas dalykas, bet man tai buvo tarsi Kristaus meilės antspaudas, viena įsimintiniausių dvasinių patirčių. Galų gale ten niekas nesisuka vien tik apie tavo negalią – yra pasaulyje daug gražių dalykų, kuriuos gali patirti tiesiog būdamas.“
Nors pasaulį sukrėtusi pandemija apribojo galimybę 2021-aisiais aplankyti šventąjį Lurdą, tačiau žmonių dvasia stipresnė – maltiečiai pirmąjį kartą susirinko grafienės Antaninos Tiškevičienės iniciatyva įrengtame Palangos Lurde ir kartu meldė išsivadavimo iš baisios pandemijos gniaužtų, prašė visų mūsų didžiausio turto – sveikatos. Tai puiki alternatyva negalintiems dalyvauti tarptautinėje piligrimystėje – nacionalinė piligrimystė Palangoje ateityje turėtų tapti gražia tradicija švęsti dvasinį buvimą kartu. Akivaizdu, kad dvasingumas yra mūsų kelrodė žvaigždė, net ir sunkiausiais gyvenimo momentais veikianti kaip tvirčiausia bendruomenę jungiančioji grandis.
