Neįgaliųjų stovyklos tampa naujų galių atvėrimo vieta
Birželio 5–10 d. Monciškėse vyko kasmetinė maltiečių globojamų neįgalių ir senyvo amžiaus žmonių stovykla „Paverskim negalią galia 2022“. Stovykloje dalyvavo 60 žmonių: 31 neįgalusis ir 29 helperiai. Daugiau kaip 18 žmonių čia atvyko pirmą kartą, tarp jų – ir keturi Maltiečių globos namų gyventojai: Jonas, Juozas, Aldona ir Vytautas. Beje, Aldona ir Vytautas yra šeimyninė pora, santuokoje gyvenanti 60 metų. Jie visada kartu – Aldona su vaikštyne, o Vytautas nuolankiai iš paskos. Net atrodo, kad nematoma stebuklinga virvelė juos rišą – toli vienas nuo kito ilgaamžiai sutuoktiniai neatsitraukia.
Neleidžiančios tobulėti ribos dažniausiai tūno tik galvose
Stovyklos šūkis „Paverskim negalią galia“ turi prasmę – su metais matome, kiek daug užslėptų galių turi kiekvienas fiziškai negalios paliestas žmogus. Tereikia jį nukreipti vienokia ar kitokia linkme ir suteikti laisvės būti savimi – auga pasitikėjimas, noras siekti, entuziazmas.
Ne pirmą kartą maltiečių rengiamose stovyklose dalyvavusieji šiemet jau parodė naujokams, kad ribos yra tik jų galvose. Jie, sudarę mini komandas iš neįgaliojo ir helperio, kuravo konkrečias veiklas: protmūšį, sportinę rungtį, kt. ir parodė, kad kartais net sunku buvo atskirti, kuris iš jų yra pagrindinis mokytojas ar vedlys.
Stovyklos atidarymas, pirma pažinties su jūra ir malda už tėvus
Oras stovyklos atidarymo šventei buvo dosnus – džiugino ryški pajūrio vasaros saulė. Moncičkės šiltai pasitiko visus ir naujokus, ir senbuvius. Stovykloje apsilankė maltiečių prezidentas Bronius Einars, kuris, pasveikinęs čia susirinkusius, pavaišino ledais. Prezidentas pataikė tiesiai į dešimtuką – kokia vasara be šio skanėsto!
Po trumpos pažinties visi išskubėjo pasisveikinti su jūra – ji buvo ne mažiau svarbus stovyklos dalyvis, juk nemažai čia atvykusių žmonių ją matė pirmą kartą ar po daugelio metų. Taigi šis pasimatymas buvo graži ir jautri akimirka, išspaudusi ne vienam ašarą. Kaip gerai, kad kelias iki jūros toks trumpas ir daugeliui nesunkiai įveikiamas – visa stovyklos infrastruktūra pritaikyta specialiai neįgaliesiems.
Atidarymo diena baigėsi šv. Mišiomis už maltiečius Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Kartu buvo paminėta Tėvo diena, tad kiekvienas meldėsi už savo Tėvelį, gyvą ar mirusį. Kiek daug skirtingų, bet gražių ir įsimintinų emocijų padovanojo pirmoji diena.
Įspūdžių, naujų patyrimų, šiltos draugystės buvo kupina kiekviena stovyklos diena
Kiekvienas rytas prasidėdavo mankšta ir žygiu prie jūros – kas maudydavosi, kas tik kojas panardindavo, bet vandeniu džiaugėsi visi. Po vandens procedūrų norėjosi kūrybos – stovyklautojai lipdė smėlio skulptūras ir varžėsi konkurse kieno gražiausia. Kūrybinius įgūdžius jie lavino taškavimo edukacijoje, gamino pakabukus, siuvo adatines-skrybeliukus ir kt.
Daug emocijų sulaukė ekskursijos į Palangą ir į Šventąją. Palangoje aplankyta Basanavičiaus gatvė, Tiškevičių dvaro rūmų parkas, Jono Žemaičio paminklas, senoji vaistinė, kurhauzas. Prisiklausiusi gidės pasakojamų Maltiečių namų gyventoja senolė Aldona atsiduso: „Tai pirma ir paskutinė mano gyvenime ekskursija”. Jautru – visas žmogaus gyvenimas viename tokiame sakinyje…
Netrūko stovykloje ir aktyvios veiklos – iš Kauno atvykusi kineziterapeutė Laura, vedanti fizinius užsiėmimus Kauno maltiečių neįgaliųjų bočios sporto komandai. padirbėjo su kiekvienu individualiai, pagal jo kūno galimybes ir poreikius. Po mankštos vyko bočios rungtynės. Rimantas, Kauno maltiečių bočios komandos kapitonas, supažindino su šia sporto šaka, papasakojo, kaip ji padeda fiziškai ir socialiai stiprėti, ir inicijavo neįgaliųjų stovyklos bočios rungtynes – jose varžėsi 5 neįgaliųjų komandos.
Stovyklą aplankė Raudonos Nosys, kurių programa paskatino visus pajudėti, pagroti, padainuoti ar kitaip prisijungti. Beje, protmūšis, kurį paruošė prieniškiai Ainora su Luku, helperė ir neįgalusis, irgi skatino komandinę dvasią ir draugystę.
Stovykla baigėsi šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčioje Šventojoje. Mišias aukojo maltiečių vyskupas Darius Trijonis, maltiečių dvasinis vadovas Vytautas Rapalis ir Šventosios parapijos klebonas kan. Zenonas Degutis. Jiems patarnavo stovykloje savanoriavę klierikai Kristijonas ir Audrius.
Noras sugrįžti – geriausias stovyklos įvertinimas
Visi dalyviai džiaugėsi stovykloje išgyventais patyrimais, įspūdžiais, užsimezgusiomis draugystėmis ir net jausmais. Surašytos ant popieriaus svajonės buvo paleistos į gyvenimą su tikėjimu, kad viskas išsipildys. Juk taip svarbu tikėti ir žinoti, kad neįgalieji mūsų, maltiečių, bendruomenėje jaučiasi reikalingi ir mylimi, kad nori čia sugrįžti – tai didžiausias įvertinimas.
